Virginija Vingrienė: miškininkystės sektoriuje turime daug pozityvo ir privalome apie jį kalbėti kuo daugiau
Liaudies išmintis sako kad žodis – ne žvirblis, jo nepagausi. Taip atsitiko ir su miškininkams mestu kaltinimu, kad valstybinių miškų valdymo sektoriuje esama neskaidrumo. Tai sukėlė nemenką, bet teisingą miškininkų pasipiktinimą. Neseniai lankiausi Veisiejų urėdijos Kapčiamiesčio girininkijoje. Likau be galo sužavėta puikiu šiuolaikišku darbo organizavimu, savo darbą itin mylinčio, pažangaus mąstymo ir plataus požiūrio girininko Rimanto Pilecko veikla. Puikiu organizuotumu, kūrybiškumu, pažangiu, drąsiu požiūriu į darbą pasižymintis idėjinis miškininkas, nuolat ieško netradicinių sprendimų ir galimybių.
Ypač įkvepia šio, iš pažiūros itin kuklaus vadovo drąsa, diegiant naujoves, jo siekis išbandyti naujas metodikas, eksperimentuoti. Tai itin džiugina ir parodo miškininko meilę savo profesijai, darbui. Jo požiūris į kartu dirbančius žmones. organizuotumas atskleidžia jo išskirtinius lyderio bruožus. R. Pileckas siekia ne tik puikių ekonominių rezultatų, bet ir stengiasi sukurti gražią aplinką, rasti įdomių kraštovaizdžio ir rekreacijos sutvarkymo sprendimų.
Visa tai parodo, kokių perliukų, darbščių, kūrybiškų, profesionalių pasiaukojančių veiklai žmonių miškininkystės sektoriuje turime. Ir turime daug ne tik sąžiningų, bet ir išskirtinai idėjinių, pasiaukojančiai dirbančių žmonių. Tokius faktus privalome atskleisti. Mes – politikai – turime jų darbus ištraukti į dienos šviesą, juos skatinti ir motyvuoti.
Tačiau be galo liūdna, kai visą gyvenimą sąžiningai ir gerai dirbęs žmogus su savo šeima iki šiol glaudžiasi girininkijos pastate tarnybiniame dviejų kambariukų bute. Beje, puikiai sutvarkęs ir išpuoselėjęs pačios girininkijos aplinką. Skaudu ne todėl, kad gyvena girininkijos pastate, o dėl nuskambėjusių kaltinimų, girdi, urėdijos pusvelčiui savo turtą nuomoja. Paskaičiusi žiniasklaidoje straipsnius, smerkiančius urėdijas dėl tarnybinių butų, pirmiausiai noriu pakviesti žurnalistus įsigilinti į konkrečią situaciją, o vykdomosios valdžios atstovams ir politikams siūlau ne pulti palaikyti tokio smerkimo, bet išsiaiškinti tiesą ir apginti žmones.
Liūdna ir gėda, kai sąžiningiems darbuotojams mokamas atlyginimas neleidžia susikurti gerovės. Kai ir kaip bebūtų keista, savo darbui atsidavę žmonės nemoka savęs parduoti ir net neturi laiko mokytis, kaip tai daryti. Jų išskirtiniai geri darbai lieka nepastebėti. Ir tai visų valstybės institucijų problema. Puikiai ją suprantu, nes pati esu išgyvenusi ir mačiusi ją iš labai arti. Todėl, būdama parlamentarė esu pasiruošusi nusistovėjusią tvarką valstybės įmonėse pakeisti iš esmės ir šia kryptimi eisiu iki galo.
Užs. Nr. VV-2