Vis dar kryžiuojasi špagos dėl atliekų tvarkymo

Apie pokyčius tvarkant atliekas, siekius ir naudą kiekvienam šalies gyventojui žurnalistė Genovaitė Paulikaitė kalbasi su Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nare Virginija Vingriene.

Kuo besibaigiantys metai Jums buvo ypatingi?

Palyginti su praėjusiais metais, 2018-ieji buvo kiek lengvesni – atsirado įdirbis, įgijau daugiau patirties, įpratau deramai prioretetizuoti savo veiklas pagal tai, kokie darbai jau negali laukti, o kurias idėjas dar reikia pabrandinti. Atitinkamai, su įgyta patirtimi įdomesnė tapo ir parlamentinė veikla. Pajusti ūgtelėjusį profesionalumą buvo tikrai malonu: galėjau teikti sudėtingesnius, labiau reikalingus įstatymų pakeitimo projektus, spręsti problemas į jas žvelgdama labiau iš politiko kompetencijos srities, pagal kompetenciją deleguodama darbus vyriausybės institucijoms.

Kokiais 2018 metų darbais džiaugiatės labiausiai?

Kaip ir dera pagal mano veiklos kryptį, pateikiau daug atliekų tvarkymo sistemos tobulinimui skirtų pataisų. Daugeliui jų buvo pritarta po pateikimo, įsibėgėja jų svarstymo procesas. Ryškiausi pavyzdžiai: padangų atliekų tvarkymo sistemos bei mokesčio už aplinkos teršimą pakeitimai, mokesčio naštos gyventojams ir verslui sumažinimas.

Atliekų tvarkymo srityje įvesta labai svarbi depozito sistema. Tai labi paveiki motyvavimo priemonė, paskatinusi piliečius efektyviai rūšiuoti pakuočių atliekas. Sistema buvo mano iniciatyva išplėsta, į ją įtraukiant vyno, stipriųjų alkoholinių gėrimų, stiklainių iki trijų litrų, taip pat vadinamųjų tetrapakų tarą. Deja, pataisos priėmimo procesas dar 2017 m. balandį užstrigo Aplinkos ministerijos koridoriuose, ir ministerija iki šiol neparengė sistemos išplėtimo kaštų analizės, nors Vyriausybė jau yra pateikusi teigiamą išvadą. Viliuosi, kad pasikeitus Aplinkos ministerijos vadovybei, ledai šiuo klausimu pajudės. Na, o Seime šio klausimo svarstymas į darbotvarkę bus įtrauktas jau pavasario sesijos pradžioje. Sėkmės atveju, nuo 2020 m. turėtume galimybę į taromatus nešti visą išvardytą tarą. Taip nuo šiukšlių apsivalys paežerės, sumažės buitinių atliekų konteinerių turinys. Atitinkamai nukris atliekų tvarkymo sąskaitos gyventojams, o perdirbėjai turės aukštos kokybės žaliavos perdirbimui. Manau, kad šiuo atveju Seimas neturėtų per daug skaičiuoti, pabrangs ar ne alkoholiniai gėrimai išplėtus depozito sistemą. Turėtume žiūrėti, kas geriau aplinkai, gyventojams. Geriausia, jei stiklas iškart būtų renkamas kaip antrinio perdirbimo žaliava. Plastikinės taros surinkimui naudojama depozito sistema parodė, kad ekonominė paskata labiau nei mokymai ir visuomenės švietimas motyvuoja žmones rūšiuoti atliekas. Tikiuosi, kad pavasario sesijoje mes pasistūmėsime į priekį ir dėl padangų depozito. Ketinu iki pavasario sesijos užregistruoti įstatymo pataisą, įteisinančią padangų depozito sistemą.

Dar vienas svarbus žingsnis – atliekų deginimo kausimas, turintis bendra su atliekų deginimo jėgainių statybomis Vilniuje ir Kaune. Netyla ginčai dėl to, ar Lietuvai reikia tokių deginimo pajėgumų, kuriems gali pritrūkti savų atliekų? Tai ir aplinkosauginis, ir žmonių sveikatos klausimas, o svarbiausia, kad už tariamai pigesnį Vilniaus, Kauno, Klaipėdos šildymą deginat atliekas, sumokėti turėtų visų kitų šalies regionų gyventojai, patys negaudami jokios naudos. Tai ankstesnių vyriausybių klaida, kurią privalėjome taisyti. Seimas rugsėjo mėnesį apribojo tokių objektų statybas – jos gali būti statomos ne arčiau kaip už 20 kilometrų nuo daugiabučių gyvenamųjų namų. Šį įstatymą buvo labai sunku priimti – prezidentė jį buvo vetavusi, tačiau Seimas prezidentės veto vis dėlto atmetė.

Jei minėti deginimo pajėgumai būtų išplėsti, dėl to būtų ne tik teršiama aplinka, bet ir stabdomi regionuose besikuriantys atliekų perdirbimo verslai. Taip prarastume galimybę sukurti  papildomų darbo vietų, o rūšiavimas taptų beprasmis. Seimas jau pritarė mano registruotoms pataisoms, kuriomis degintinų atliekų kiekis apribojimas iki 500 tūkst. tonų, ir uždraudžiamas degintinų atliekų importas į Lietuvą. Atliekų deginimas kelia rimtą grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai, todėl svarstant šiuos klausimus į procesą aktyviai įsitraukė ir gyventojai. Surinkta 12 tūkst. vilniečių, 10 tūkst. kauniečių parašų.

 2018 m. taip pat surengiau dvi konferencijas atliekų perdirbimo galimybių ir sprendimų temomis. Jose dalyvavo verslininkai, mokslininkai, atliekų tvarkytojai. Tai buvo vienas impulsų, paskatinęs racionalių sprendimų atliekų tvarkymui, perdirbimui paieškas.

Galiausiai, registruota dar viena mano pataisa dėl taromatų įrengimo kaimo vietovėse, atlaisvinant mažas kaimo parduotuves nuo prievolės priimti depozitinę tarą rankiniu būdu; kas joms yra didelė administracinė bei finansinė našta, kuri dar labiau padidėtų išplėtus depozito sistemą vyno, stiprių alkoholinių gėrimų ir stiklainių taros surinkimu. Dėl šios priežasties, taromatų įrengimas kaimo vietovėse svarbus siekis. Jei pavyktų pastatyti bent po vieną taromatą seniūnijoje, problema būtų išspręsta. Jei vienam administratoriui aptarnauti visus taromatus būtų per sudėtinga, galima pasitelkti ir kitus. Taromatų įrengimas kaimo vietovėse būtų naudingas ir gyventojams, jiems būtų supaprastintas užstatinės taros gražinimas. Taigi Seimui priėmus mano iniciatyvai, bus žengtas dar vienas racionalus žingsnis atliekų tvarkymo srityje, paskatinantis jų rūšiavimą ir ėjimą žiedinės ekonomikos link.

Kokią įtaką šios pataisos, jei bus priimtos, turės atliekų tvarkymo paslaugos kainai?

Vienareikšmiškai bus sumažinti atliekų tvarkymo paslaugų kaštai. Vienas jų – sąvartyno vartų mokestis. Europos Komisija reikalauja jį kelti, kaip atgrasymo nuo atliekų šalinimo sąvartynuose priemonę. Deja, neturint tobulos atliekų rūšiavimo sistemos ir perdirbimo infrastruktūros, tai guls ant gyventojų pečių. Tad gruodžio 20 d. Seimas pritarė mano su kolegomis parengtai pataisai atidėti sąvartynų vartų mokesčio kėlimą. Per tą laiką turime dėti visas pastangas dėl rūšiavimo skatinimo (tiek depozito sistemos išplėtimo, tiek kitose srityse), ieškodami priemonių skatinti atliekų perdirbimą. Kartu su ES paramos galimybėmis, minėtų atliekų šalinimo sąvartyne ir jų deginimo vartų mokesčių perkėlimas į valstybės biudžetą būtų vieni iš lėšų šaltinių, kurioms ankstesnė Aplinkos ministerijos vadovybė nerodė dėmesio. Draugiškumo aplinkai tendencijos, mano giliu įsitikinimu, turi būti diegiamos meduolio, ne botago principu – nebaudžiant gyventojų dideliais atliekų tvarkymo kaštais, o atveriant jiems patrauklias, pigesnes, skatinančias galimybes. Su tokia intencija ir esame nusiteikę dirbti visus ateinančius metus.

Atliekų perdirbimo klausimą kėlėte jau 2017 metais. Ar pavyko kiek nors pasistūmėti į priekį, padedant skintis kelią žiedinei ekonomikai?

Deja, kad ir kaip man norėtųsi žaibiškų pokyčių, juos pasiekti nėra labai paprasta ir lengva. Verslas labai domisi šiomis atsiveriančiomis galimybėmis, bet rizikuoti be paramos sunkiai drįsta. Neatsakingos investicijos į deginimo jėgaines, taip pat entuziazmo nepridėjo. Baiminamasi dėl lengviausiu keliu naikinamos žaliavos stygiaus. Be to, Žiedinė ekonomika dar tik skinasi kelią ir kitose ES šalyse. Bet aš esu optimistė. Svarbu nenuleisti rankų ir eiti iki galo, siekiant tikslo, atveriant kelius pažangos galimybės, naujam požiūriui. 2018 m. spalį Europos Parlamente buvo priimta Plastiko tvarkymo direktyva. Vadovaujantis ja, nuo 2021 m. ES bus uždrausti kai kurie plastikiniai gaminiai – vienkartiniai stalo įrankiai, lėkštės, gėrimų šiaudeliai ir pakeliai, ausų krapštukai bei balionų lazdelės. Į draudžiamų plastikinių produktų sąrašą įtraukti ir produktai, pagaminti iš okso-degraduojančių plastikų, bei greito maisto pakuotes iš polistireninio putplasčio. Dar prieš priimant Plastiko tvarkymo direktyvą, Seime buvau įregistravusi įstatymo pataisą, kuria siūliau Lietuvoje uždrausti aerobiškai skaidžių pakuočių naudojimą. Dirbsiu ir kitais klausimas. Juo labiau, turime surasti būdų, kaip ES paramą nukreipti ne deginimui, kaip seniai atgyvenusiai technologijai, o aplinkai draugiškiems pažangiems atliekų tvarkymo būdams, ėjimui žiedinės ekonomikos keliu.  Europos Komisija tam mieliau pritartų. Juo labiau, kad einant žiedinės ekonomikos keliu vis labiau bus diegiamas eko dizainas jau pačiam produkto kūrime bus užtikrinta atliekų susidarymo prevencija, užtikrinant produktų ilgaamžiškumo, galimybės juos atnaujini, pagerinti kokybę, jų antrinio panaudojimo, perdirbimo aspektus. Taigi, žvelgiant į perspektyvą ne tik šalinti sąvartynuose, bet ir deginti nebeliks ką. Juo labiau, žinant verslo dinamiškumą ir kūrybiškumą labai tikėtina, kad su laiku perdirbama ir žaliava kitiems produktams gali tapti absoliučiai viskas. Prie to ir norėtųsi prisidėti, atveriant kelius šioms galimybėms. Juo labiau, man šios pažangos norėtųsi greitai. 

Užs. Nr. VV-50