2024-ieji Klaipėdos rajone skelbiami Žemaičių rašto metais

Du etnografinius regionus istoriškai jungiantis Klaipėdos rajonas šiuos metus skelbia Žemaičių rašto metais. Norint įprasminti tokių metų minėjimą, rajone planuojamas įvairių renginių ciklas, o Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas tiki, kad puoselėti bet kokią kultūrą, šiuo atveju, žemaitiškąją, – būtina, nes tik taip ateities kartoms galėsime palikti svarbių žinių apie savo šaknis ir jos išsaugos savo gyvastį.

– Siūlymą šiuos metus paskelbti žemaičių kalbos metais inicijavo Žemaičių kultūros draugija. Kodėl toks sprendimas svarbus Klaipėdos rajonui?

– Istoriškai esame dviejų etnografinių regionų savivaldybė – Mažosios Lietuvos ir Žemaičių krašto. Reikia pripažinti, kad pastaruosius keletą metų Mažosios Lietuvos krašto istorija, kultūra ir meninė veikla išgyveno didelį atgimimą. Aišku, tai susiję su Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios Lietuvos šimtmečiu. Tam skyrėme daug dėmesio, vyko nemažai renginių. Norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skiriama ir Žemaičių krašto kultūrai, kad ji būtų tyrinėjama, kad turėtume daugiau edukacinių programų. Iki šiol tik Mažosios Lietuvos kultūrą puoselėjusiam Dovilų etninės kultūros centrui jau pavesta į savo programas įtraukti ir žemaitiškosios kultūros kryptį. Žinoma, labai norisi, kad sklaida vyktų įtraukiant kuo daugiau visuomenės, nes savos kultūros saugojimas yra visų mūsų pareiga. Tad sprendimo projektas dėl žemaičių rašto metų paskelbimo tikrai prisidės prie šio tikslo – jau rengiamas atskiras priemonių planas, kuriame bus numatyta nemažai renginių ir edukacijų. 

– Kiek jums pačiam yra artima žemaičių kultūra?

– Mano abu tėvai yra kilę iš Kretingos rajono, tad šeimoje, vaikystėje, bendraudavom būtent žemaičių tarme, ir žemaitiškoji kultūra man yra artima. Bet jokiu būdu nežadame jos niekam dirbtinai primesti ar akcentuoti žemaitiškosios kultūros ir tarmės svarbos kitų atžvilgiu. Bet manau, kad ji turėtų rasti savo vietą mūsų kultūros gyvenime. Jau seniai nebeturime sienos tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, tad norisi, kad mūsų krašte gyvenantys žemaičiai ir lietuvinininkai vieni kitus pažintų dar geriau. Tikiuosi, kad mūsų gyventojai tokį sprendimą įvertins teigiamai. Labai svarbu, kad ir mūsų vaikai, jaunoji karta mokyklose turėtų edukacinių užsiėmimų, pamatytų, kaip atrodo tradiciniai žemaitiški kostiumai, išgirstų, kaip skamba ši tarmė. Jeigu mes visas istorines ir kultūrines žinias paliksime tik vadovėliuose, natūralu, kad laikui bėgant jos netektų gyvasties.

– Ar dažnai tenka bendrauti žemaitiškai?

– Dirbant Kaune, Vilniuje, kai paskambindavo draugas žemaitis, baigęs pokalbį sukeldavau aplinkinių juoką. Nustebdavau, kodėl jie juokiasi, o pasirodo, aš visą pokalbį kalbėdavau žemaitiškai, net pats to nejausdamas. Ir dabar kartas nuo karto pasinaudoju proga, jeigu matau, kad auditorija tai priims ir supras. Jau ne kartą ir įvairias sveikinimo kalbas esu sakęs būtent žemaitiškai. Turiu pripažinti, kad net ir mintys kai kada žymiai lengviau dėliojasi, kai leidžiu pasireikšti savo žemaitiškoms šaknims.

–  Kalbėjimas kalbėjimu, o ar mokate rašyti žemaitiškai?

– Su rašyba, turiu pripažinti, sekasi sunkiau. Pagal garsų ir žodžių skambesį kažką tikrai parašyčiau, bet kadangi žemaičių kalboje labai svarbūs kirčiai, turbūt tektų gerokai pasimokyti. Net ir skaityti žemaitiškai nėra lengva. Praėjusiais metais Kretingalės kultūros centras organizavo skaitovų konkursą, kuriame skaičiau keletą eilėraščių žemaitiškai. Teko iš pradžių tuos tekstus pačiam sau kelis kartus persiskaityti, kad teisingai sudėliočiau visus akcentus. Man savo žodžiais truputį lengviau kalbėti nei skaityti, tad papildomi mokslai ir žinios tikrai praverstų.