51 žiedo kolekcija: realybė ar siekiamybė?
Vienareikšmiškai – realybė. Užsibrėžtą tikslą įgyvendino ir, pagauta kūrybinio įkvėpimo, 51 žiedo kolekciją Atviras žiedas sukūrė Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto Taikomojo meno magistrantė Ieva Grigienė. Kodėl 51? „Todėl, kad ne 49, nes 51, rodos, jau arčiau 100“, – juokauja aukštosios mokyklos absolventė. Kviečiame leistis pažinčiai su ypatinga kūrėja bei vienintele Lietuvoje tarpkryptine dailės ir dizaino magistrantūros studijų programa, dėstoma Telšiuose.
Pirmoji magistrantų laida
Simboliška, kad, minėdama 90-uosius Telšių amatų mokyklos įsikūrimo metus, švietimo įstaiga, dabar jau VDA Telšių fakultetas, išleidžia savo pirmąją meno magistrų laidą. Ieva – pirmosios laidos atstovė. „Taip jau nutiko, kad studijuodama turėjau du iššūkius – būti pirmosios laidos Taikomojo meno magistrante ir beveik visą laiką praleisti pandemijoje, mokantis nuotoliniu būdu. Tai davė daug laisvės, bet jaučiuosi ją pakankamai vaisingai išnaudojusi, manau, kad magistras tikrai padeda „įsibėgėti“ kūrybiniame kelyje“, – patirtais iššūkiais dalijosi pašnekovė.
Absolventei antrino Taikomojo meno studijų programos ir I. Grigienės magistro baigiamojo darbo vadovė prof. Laima Kėrienė: „Mokykla stiebiasi: nors studentų skaičius, lyginant su tarpukario amatų mokykla ir taikomosios dailės technikumu sovietmetyje, ženkliai sumažėjo, bet auga profesionaliojo meno kokybės atžvilgiu. Jei ilgus dešimtmečius Telšiuose buvo rengiami kvalifikuoti amatininkai ir taikomosios dailės specialistai – juvelyrai, kalviai, baldžiai, keramikai, tekstilininkės, akmens apdirbėjai, gaminio dizaineriai, tai nuo 1998 m., įtraukus mokyklą į Vilniaus dailės akademijos struktūrą kaip padalinį, čia jau vykdomos universitetinės bakalauro studijos, o 2019 m. akredituota ir pradėta vykdyti magistrantūros Taikomojo meno studijų programa. Šiais metais magistro darbus apgynė ir pirmosios absolventės Ieva Grigienė bei Giedrė Šeputienė“.
Taikomojo meno programos vadovė – dailininkė juvelyrė, pati 1981 m. baigusi Telšių taikomosios dailės technikumą, 1991 m. – Talino dailės institutą, 2008 m. – Vilniaus dailės akademijos meno aspirantūrą. 2020 m. suteiktas Vilniaus dailės akademijos profesorės vardas. „Po studijų Estijoje atvykau į Vilnių ir įsitraukiau į aktyvų kūrybinį gyvenimą: dalyvavau maždaug šimte grupinių parodų, rengiau personalines, 2001 m. pradėjau dirbti Telšių fakultete Metalo plastikos katedroje, kuravau daugybę meno projektų, rašiau bakalauro ir magistro studijų programas. Menas ir mokslas mane domina, matyt, todėl kūrybą papildė akademinis darbas. Per 30 metų kūrybos ir 20 metų akademinio darbo sukaupiau didžiulę patirtį. Esu komunikabili, man įdomu dirbti su jaunais kūrybiškais žmonėmis, tad magistrantūros programa yra nuosekliai subrendęs etapas“, – atskleidė pašnekovė.
Pasiteiravus, ar nuspręsdama „globoti“ Taikomojo meno studijų programą, profesorė gavo tai, ko tikėjosi, sulaukta atsakymo: „Kuo į kalną aukščiau, tuo sunkiau – alpinistai tai žino. Taip ir su Taikomojo meno magistro programa. Kai būna sunku, svajoju atsidėti kūrybai ir nesukti sau galvos dėl kitų, menas man yra viena aukščiausių žmogaus išsipildymo kategorijų. Bet yra vidinė inercija, žinojimas, kurie neleidžia man pasitraukti. Galbūt tai atsakomybės jausmas už jaunus žmones ir Tėvynę. Visada sakau – kitos Lietuvos nėra. Esame tie, kas esame ir galime kurti čia tai, apie ką svajojame. Nėra lengva, bet būna katarsio valandų, dėl kurių verta kopti į šį kalną“.
Taikomasis menas – siekiančiam tobulėti
Taikomojo meno programa sukurta tam, kad baigusieji bakalauro studijas turėtų galimybių dar du metus gilinti ir brandinti savo kūrybiškumą: išsiugdytų tyrėjų gebėjimus, reikalingus generuoti ir atlikti profesionalius meno projektus, įgytų šiuolaikinės dailės ir dizaino naujausių žinių, pažintų meno kontekstus ir rinką, atrastų savo kaip profesionalo veiklos kryptį, įgyvendintų savo reikšmingą meno projektą, vertą magistro laipsnio ir jį pristatytų visuomenei.
„Studijos Telšiuose buvo puiki platforma, leidusi rinktis paskaitas iš skirtingų VDA fakultetų, dalyvauti įvairiose Lietuvos ir kitų šalių parodose ir, žinoma, tarptautiniuose studentų mainuose „Erasmus+“, kurie tapo tam tikru lūžiu. Būtent po to atradau naują medžiagą – akmenį – ir įsikvėpiau milijonu naujų sumanymų, kuriuos tęsiu ir dabar. Tam reikėjo pasiryžti, nes, norint iš tiesų rimtai atsidėti magistrui, reikėjo nustumti visas kitas jau įsibėgėjančias veiklas į šalį ir leisti sau prabangą dvejus metus kryptingai užsiimti intelektinėmis ir meninėmis pratybomis“, – apie dviejų metų kūrybinę kelionę pasakojo Ieva.
Prof. L. Kėrienė akcentavo, kad, įgyvendinant studijų programos uždavinius, siekiama vientisos autentiškos meninės kūrybos: „Pirmiausia, žvelgiame, kokias idėjas ir studijų bei kūrybos poreikį atsineša stojantysis, jam sudaromos individualios studijų sąlygos. Svarbus uždavinys – nepalikti magistranto su jo projektais studijoje, bet siekti jo kūrybos integracijos į socialinę aplinką, tai ir atspindi pavadinimas – Taikomasis menas“.
Studijų programa grįsta Telšių fakulteto giliomis taikomojo meno tradicijomis ir parengta taip, kad programoje būtų galimybė studijuoti pasirinkus kryptį: šiuolaikinę juvelyriką, metalo meną, medalio meną, skulptūrą, baldų ar aplinkos dizainą. Magistrantūros vadovai yra didelę akademinę ir kūrybinę patirtų turintys dėstytojai: metalo dailininkės ir juvelyrės prof. Laima Kėrienė ir doc. Beata Zdramytė, skulptorius ir juvelyras, tarpdisciplininio meno atstovas doc. Mindaugas Šimkevičius, architektas ir dizaineris doc. Ramūnas Banys, dizaineris, skulptorius ir tapytojas doc. Tomas Vaičaitis, metalo menininkė prof. Remigija Vaitkutė, teoriniams darbams vadovauja mokslininkai humanitarai dr. Liepa Griciūtė-Šverebienė, dr. Gvidas Slah, menotyrininkė Goda Giedraitytė. Studijų procese dalyvauja ir kiti dėstytojai, pakviesti menininkai bei meno teoretikai.
Unikali žiedų kolekcija
Daugelis magistrantų yra Telšių fakulteto minėtų specialybių bakalaurai. Nors, anot prof. L. Kėrienės, Taikomojo meno studijoms tinkamiausias pasirengimas yra dailės, dizaino arba architektūros bakalauras. Ievos atvejis kaip tik toks – įgytas metalo meno ir juvelyrikos studijų programos bakalauro diplomas jai puikiai pasitarnavo magistro studijose.
„Dvi mano magistro darbo dalys – teorinė ir kūrybinė yra labai susijusios, paaiškina viena kitą, bet iš esmės veikia kaip du atskirai galintys egzistuoti elementai. Teorijoje gilinausi į kūrinius, kurie yra baigti, bet turi neužbaigtumo bruožų, sekiau šį bruožą ieškodama, kaip non finito pasireiškė skirtingais meno istorijos tarpsniais. Neišbaigtas kūrinys traukia, turi paslapties, kurią norisi suprasti. „Eskiziškos“ formos priartina prie kūrėjo, leidžia tarsi slapta įsižiūrėti į jo darbo procesą. Įdomiausia man buvo ieškoti atitikmenų šiuolaikinėje juvelyrikoje, kurioje įvardijau tai kaip neužbaigtumo estetiką ir siekiau atskleisti savo kūrybiniame projekte, – pasakojo Ieva ir papildė mintį, jog po ilgų bandymų ir krūvos nepanaudotų eksperimentų kūrybine magistro dalimi tapo kolekcija Atviras žiedas, susidedanti iš 51 akmeninio žiedo. „Akmenis naudojau įvairiausius – rožinį kvarcą, jaspį, lazuritą, agatą, serpentiną, kalnų krištolą ir kitus. Nesibodėjau įterpti ir sintetinių arba dažytų akmenų, dėl jų ryškumo ir įžūlumo arba sujungti detalių spalvota epoksidine derva. Dirbta ilgai ir nuosekliai gremžiant, graviruojant ir šlifuojant akmenis, bet kuo mažiau eskizuojant, paliekant grubius paviršius, kad išlaikyčiau nenudailintą akmens jėgą. Šiame procese planas buvo tai, ko sąmoningai siekiau išvengti. Pradedant dirbti, nejučiomis imu planuoti, stengiuosi išmąstyti sprendimą, todėl reikia save vis stabdyti, planą iškeičiant į laisvą žaidimą spalvomis ir formomis. Kolekcijos spontaniškumas ir netašytas rezultatas buvo būdas grįžti prie atviro kūrinio koncepto – tegu galutines žiedų reikšmes susikuria patys nešiotojai, tokie pat svarbūs rezultatui, juvelyrikos kūrinio įgyvendinimui, kiek ir autorius“, – kūrybinį procesą pristatė I. Grigienė.
Pašnekovės pasiteirauta apie ateities planus. „Dabar norisi tai, kas sukurta, išleisti į pasaulį, dalyvauti parodose, kad kuo įvairesni žmonės pamatytų mano darbus. Man patinka matyti „gyvą“ juvelyriką – liečiamą, išbandomą, apžiūrinėjamą – o ne dūlančią stalčiuose, todėl ir stengiuosi ją rodyti. Na, o toliau žiūrint, tai viskas labai paprasta – turiu daug kūrybinių sumanymų, kuriuos norisi įgyvendinti, todėl tik ir laukiu, kada vėl galėsiu sėsti prie darbastalio. Žadu derinti juvelyriką kaip amatą ir kaip meną, abi jos pusės man yra svarbios ir įdomios“, – atsakė VDA Telšių fakulteto absolventė.
