Organų donorystė emigracijos akivaizdoje: kaip spręsti problemą?

Sutikimą organų donorystei mirusio žmogaus artimieji turi pasirašyti atvykę į ligoninę. Atrodytų, svarbiausia užduotis gydytojams reanimatologas – suprantamai išaiškinti giminaičiams smegenų mirties faktą ir kreiptis į juos dėl organų donorystės. Tačiau tai ne viskas, su kuo susiduriama  žmogui mirus reanimacijos skyriuje.

Ką daryti, jei artimieji neateina?

Šiuo metu galioja tokia tvarka, kad organų donorystei žmogus gali pritarti būdamas gyvas, t. y. pasirašyti sutikimą donoro kortelei gauti. Pasirašiusiojo duomenys įtraukiami į Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registrą. Jei tokio sutikimo nėra, sutikimą donorystei mirusio žmogaus artimieji pasirašo atvykę į ligoninę.

Deja, jau ne kartą susiklostė situacija, kai artimieji neateina lankyti sunkiai sergančio giminaičio, tad nėra kam ir apie jo mirtį pranešti, nėra su kuo kalbėti apie galimą organų donorystę. Tokiais atvejais Nacionalinis transplantacijos biuras kreipiasi į policiją, kad ji padėtų rasti mirusiojo artimuosius. Policija talkina visada, jos pateikti duomenys padeda rasti artimuosius. Tačiau ir tokia pagalba kartais nepadeda išspręsti donorystės klausimų.

Ši istorija – tai tik vienas pavyzdys, nutikęs donorystės procese. Nustačius smegenų mirtį ir artimiesiems nepasirodžius reanimacijos skyriuje, buvo kreiptasi pagalbos į policiją. Paaiškėjo, kad mirusiosios artimieji – ne Lietuvoje: sutuoktinis jūrininkas ir yra išplaukęs į jūrą, netoli Korėjos krantų, susisiekti su juo nepavyksta. Suaugę vaikai gyvena užsienyje. Vaikai pritaria donorystei, jie greičiau nei tėvas grįžta į Lietuvą, bet jie pasirašyti sutikimo negali – pagal nustatytą tvarką sutikimą donorystei turi pasirašyti sutuoktinis. Tačiau kol grįžta sutuoktinis, donoro nepavyksta išlaikyti – jis prarandamas.

Tokia situacija – ne vienintelė, kai su užsienyje gyvenančiais mirusiojo artimaisiais susisiekus telefonu ir išaiškinus susiklosčiusią situaciją, gaunamas žodinis sutikimas donorystei, tačiau teisiniu požiūriu toks sutikimas yra bevertis – organai transplantacijai negali būti paimti, kol nėra raštiško originalaus sutikimo donorystei: negalioja nei sutikimo kopija, nei skenuotas ar faksu atsiųstas dokumentas.

Emigracijos statistika

Emigracija mūsų šalyje yra didelė: Lietuvos statistikos departamento duomenimis, kasmet emigruoja apie 40 000 žmonių. Tokios istorijos, kai paaiškėja, kad donoro artimieji gyvena Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Norvegijoje ar Ukrainoje – kartojasi kasmet po keletą kartų. Žinant, kad ir vienas donoras gali pagelbėti net septyniems žmonėms, ir keletas atvejų yra labai daug.

Siekiant, kad kuo daugiau potencialių donorų taptų efektyviais – kad transplantacijai būtų panaudota kuo daugiau donorinių organų  – reikėtų svarstyti, kaip galima būtų pritarti organų donorystei. Šiuo metu sutikimą gali pasirašyti žmogus, gyvas būdamas, taip pareikšdamas savo valią po mirties tapti organų donoru. Jei tokio sutikimo nėra, dėl donorystės sprendžia artimieji. Todėl jei artimieji gyvena ne Lietuvoje, ypač kviestume savo valią išreikšti įsigyjant donoro kortelę.

Ar donoro kortelė galioja užsienyje?

Jei smegenų mirtis ištinka esant užsienio šalyje, donorystės procesas vyksta pagal toje šalyje įteisintą tvarką.

Dažniausi du sutikimo donorystei modeliai. Pirmasis – tai yra pritarimas donorystei gyvam esant (analogija mūsų šalyje galiojančiai tvarkai – donoro kortelės pasirašymas). Tokia tvarka yra Vokietijoje, Danijoje, Olandijoje. Kitas modelis – vadinamasis „numanomo sutikimo“ – kai žmogus laikomas sutinkantis donorystei, jei  raštu nėra pareiškęs kitaip (Ispanijoje, Austrijoje, Lenkijoje).

Kaip galima pareikšti savo valią dėl donorystės?

Pareikšti savo valią po mirties aukoti savo organus donorystei galima ne tik raštu, bet ir elektroniniu būdu – tereikia apsilankyti interneto svetainėje www.transplantacija.lt, rasti nuorodą „Pasirašyk internetu“ ir patvirtinti savo tapatybę per elektroninę bankininkystę ar elektroniniu parašu.

Ar žinote, kad…

• Kasmet Lietuvoje miršta daugiau kaip 40 tūkstančių žmonių (2013 m. – 41,5 tūkst., 2014 m. – 40,2 tūkst., 2015 m. – 41,8 tūkst.), tačiau potencialių donorų (konstatuojant smegenų mirtį) kasmet užregistruojama apie 100 (2013 m. – 107, 2014 m. – 106, 2015 m. – 126). Dar mažiau potencialių donorų tampa efektyviais, tai yra – organai paimami transplantacijai (atitinkamai 2013 m. – 50, 2014 m. – 31, 2015 m. – 57). Nuolat transplantacijos laukia apie 400 žmonių, per metus atliekama apie 150 transplantacijų.

• Šiuo metu organų ir audinių transplantacijos laukia 394 žmonės.

• Pritarimą organų donorystei jau yra pareiškę 22 453 Lietuvos gyventojai.