Jaunųjų dailininkų dovana senelių namams ir gerumo pamokos Mielagėnuose
Mielagėnų palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiniai globos namai, kuriais rūpinasi klebonas Marijonas Savickas, kiekvieną čia apsilankiusį sužavi jaukumu, skoningai sutvarkytomis erdvėmis ir išpuoselėta aplinka. Dabar baltųjų namų patalpos tapo dar gražesnės, jos prisipildė spalvų, nuostabių vaizdų. Čia savo vietas surado 27 tapyti paveikslai. Tai Ignalinos kutlūros ir sporto centro Dailės studijos vadovės Nijolės Trinkūnienės ir jos vyresniųjų mokinių dovana, kuri buvo kuriama daugiau nei pusę metų. „Po renovacijos sienos buvo lyg negyvėlio akys. Užeidavai ir jausdavaisi lyg ligoninėje, o dabar mes gyvensime tarp gėlių, matysime pavasarius, vasaras, tiltus ir gražius miestus. Namai tapo gyvi, spalvingi, prisipildė geros nuotaikos…“,- gegužės 27-ąją surengtame paveikslų pristatymo renginyje sakė klebonas Marijonas Savickas, o dėkingi seneliai jam pritarė plojimais. Klebonas ir viena iš idėjos sumanytojų, socialinė darbuotoja Vilma Miklaševičienė, už prasmingą dovaną, kūrybą ir atliktą didžiulį gerą darbą dėkojo mokiniams, jų vadovei ir rėmėjams.
Paveikslus tapė Lėja Cicėnaitė, Aja Dubinovičiūtė, Gabija Kondratavičiūtė, Augustė Vasarė Kacevičiūtė, Greta Luneckaitė, Kotryna Ševcovaitė, Greta Šutavičiūtė, Raminta Repečkaitė, Urtė Antanaitytė, Smiltė Silkinaitė, Akvilė Zemenauskaitė, Lukas Paukštė ir pati mokytoja Nijolė. Šio prasmingo gerumo projekto rėmėjais tapo ūkininkai Danguolė ir Zigmantas Kajėnai, Rimantas Gaidelis, Rimas Grikinis, verslininkai Vytautas Kajėnas, Petras Tajauskas, Danielius Paukštė.
Nijolė Trinkūnienė prsiminė, kad viskas prasidėjo nuo kito malonaus kūrybinio darbo. Ji su mokiniais ištapė Ignalinos rajono ligoninės Rentgeno kabineto sienas, kad čia ateinantiems mažiesiems pacientams būtų smagiau ir gražūs vasaros vaizdai, spalvingi vabalėliai atitrauktų jų dėmesį nuo bauginančių aparatų. Sienos tapybą pamačiusi Vilma užsidegė noru kažką panašaus padaryti ir senelių globos namuose. Toks pasiūlymas sudomino visus. Už rėmėjų skirtas lėšas nupirkus drobeles su džiugiu entuziazmu imtasi tapyti. Darbai užtruko, nes tam vis reikėjo surasti papildomo laiko. Mokinams tai buvusi gera patirtis ir savo sugebėjimų išbandymas. Gegužės pradžioje jau visi 27 paveikslai eksponuoti rajono mokinių vaizduojamosios dailės parodoje, taigi jais pasidžiaugė ir ignaliniečiai.
Klebonas mokiniams ir jų vadovei įteikė padėkas ir skyrė asmenines dovanas, globos namų salėje jiems surengtos vaišės. Dar viena dovana tapo bažnyčios lankymas, įdomūs pasakojimai ir gerumo pamokos, kurias jaunimas galėjo patirti Mielagėnuose. Visi klausėsi garsiojo bažnyčios varpo skambesio, 12-kos balsų vargonų muzikos, grožėjosi vertingais Vincento Smakausko paveikslais, neseniai atnaujintomis, nuostabą keliančiomis bažnyčios erdvėmis ir gražiai sutvarkyta jos aplinka. Dailininkė N. Trinkūnienė pasidžiaugė subtiliu klebono meniniu skoniu, architektūros, interjero kūrimo, apželdinimo išmanymu.
Mielagėnų svečius tiesiog sužavėjo Marijono Savicko asmenybė. Už įvairius nuopelnus, gražius darbus jam suteiktas Ignalinos rajono savivaldybės garbės piliečio vardas, laimėta dar keletas įvairių konkursų apdovanojimų, tačiau svarbiausia tai, ką pats pajunti – iš šio žmogaus sklinda toks ramumas, gerumas, šiluma ir meilė viskam, kas gyva: žmogui, gyvūnui, augalėliui. Tai tiesiog matai jo žvilgsnyje, nuoširdžioje šypsenoje, išgirsti širdimi. Kaip jis maloniai kalba apie globojamus senelius, o jų tikrai nemažai – 70. Kiekvienam klebonas suranda laiko, pasako gerą žodį ir ypač mėgsta pajuokauti. „Senatvė gali būti graži ir senų žmonių veidai man yra labai gražūs…“,- sako jis. Turbūt labiausiai šio visomis prasmėmis didelio žmogaus gerumą jaučia aplink jį nuolat besisukinėjantys, visur sekiojantys, išvažiuojantį išlydintys ir sugrįžtantį pasitinkantys ištikimiausi draugai – šuneliai. Jie netgi į bažnyčią nepasikuklina užeiti, tačiau elgiasi čia labai kultūringai, lyg suprasdami, kad šeimininkui nepatiks jokios jų išdaigos. „Jau dabar nedaug teturim – tik dešimt…“,- juokauja Marijonas. Kiekvieno šunelio istorija vis kitokia, nelinksma, kaip ir globos namuose gyvenančių senelių. Vieni jų atsivežti kartu su senoliais. Suskausta širdį klebonui, kai pamato prie būdos pririšto ir nerimaujančio gyvūno protingas akis, taip gerai viską suprantančias, pagalbos prašančias. Kiti šuneliai surasti, priklydę ar žmonių atnešti. Visi aplinkui žino, kad Mielagėnuose ne tik seneliais, bet ir šuneliais bus puikiai pasirūpinta. Bežiūrint į blizgančius jų kailiukus, į dabar jau ramias ir pasitikinčias akis, tingų vartymąsi šalia šeiminko kojų, nerūpestingą bėgiojimą takeliais ir pievomis, maklinėjimą, kur tik jiems užsinori, ateina mintis, kad čia pats tikriausias šunų rojus.
Na o klebonas su svečiais bevaikštinėdamas aplink gražiąją bažnyčią neužmiršta pasidžiaugti nuostabiai žydinčiu didžiuoju kaštonu ir netgi pabaidyti varną, nes ta begėdė kėsinasi į mažų paukštelių lizdelius. Tiesiog gera būti šalia šio žmogaus, malonu jo klausytis, juoktis iš smagių pasakojimų, įdomiausių istorijų ir stebėtis paprastumu. Iš to ir pažinsi tikrą eruditą, dvasios inteligentą, kurio asmenybė atsiskleidžia ne prikišamai ar su išdidumu, o tik juntamai, labai subtiliai. Dar daugiau stebina jo sugebėjimas tiek aprėpti, suspėti, padaryti. Puikiai sutvarkyta bažnyčia, senelių namai, kurie dabar jau turi kelis pastatus, suremontuota buvusi ambulatorija ir įrengta puošni salė. Ja gali naudotis visi gyventojai ir šventes švęsdami, ir liūdesio valandą. Remontai ir planai dar vis nesibaigia, dar vis gražinama, plečiama, tvarkoma. Na o pagrindinis rūpestis – sudegusios Ceikinių bažnytėlės atstatymas, kuris Dievo pagalba per žmones vyksta labai spėriai – parapijiečiai ir daugybė klebonui net nepažįstamų žmonių taip noriai aukoja, kad belieka tik spėti darbus organizuoti. Dvi zakristijos jau beveik apdengtos. Žiūrėk, vasaros pabaigoje ir pagrindinis stogas atsiras. Rodos, klebonui nėra neįmanomų dalykų. Per neįtikėtinai trumpą laiką jis jau yra atstatęs Smalvų bažnytėlę. Taigi dabar ir šią, baisaus gaisro atneštą nelaimę, jis vertina su šypsena ir sako: „Dievo apvaizda vis nepalieka be darbo…“.
Mokytoja Nijolė Trinkūnienė ir jos mokiniai į Mielagėnus buvo nusivežti ir Ignalinon parvežti globos namų autobusiuku. Po tokio malonaus pagerbimo visi pasijuto tikrais menininkais, įvertintais ir maloniai pagerbtais. Juk ne veltui sakoma, kad gerumas gimdo gerumą. Šiuo atveju jis buvo toks juntamas ir toks tikras…
