Dieveniškių kraštas: atrasti, pažinti, priimti
Gegužės 21-22 dienomis Šalčininkų krašte viešėjo Kauno rajono Raudondvario kultūros centro mišrus choras „Svajonė“, pernai atšventęs kūrybinės veiklos 55-metį. Chorui vadovauja Renata Mišeikienė, koncertmeisteris – Saulius Gudas.
Dieveniškių kraštas dažnai vadinamas apendiksu, Stalino pypke, nykščio formos išsikišimu, vargingu užkampiu arba poetiškai – Lietuvos ašara. Mums šis kraštas po kelionės nekelia asociacijų nei su medicinos, nei su politikos ar skurdo kategorijomis. Dieveniškių kraštas – tradicijų lobynas, tolerancijos universitetas, žmogiškosios stiprybės versmė, tikėjimo tvirtovė… Dieveniškės – tai istorijos, tautiškumo ir laiko kategorija, padedanti pažinti valstybės praeitį, adekvačiai vertinti dabartį ir projektuoti ateitį.
Važiuodami į Dieveniškes, pakeliui aplankėme daug įsimenančių šio krašto objektų, tačiau bene didžiausią įspūdį paliko Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia. Sekmadienio rytmetį jos prieangyje mus pasitikęs klebonas kunigas Domas Valančauskas, skubėdamas pranešė: jau pilna bažnyčia, visi su nekantrumu laukia, visiems praneša, kad Mišiose giedos choras iš Raudondvario (ne iš to, kur šalia Vilniaus, o tas kur daug toliau, šalia Kauno).
Kunigas D. Valančauskas šio krašto Viešpaties vynuogyne darbuojasi jau ilgus metus. Mišios, kaip ir sakė kunigas, šiek tiek skyrėsi nuo mums įprastų – čia skamba ir lotynų kalba, ir Komuniją parapijiečiai priima klūpodami.
Po Mišių sugiedojome dar keletą kūrinių, parapijiečiai (o jų tikrai buvo pilna bažnyčia) neskubėjo skirstytis. Tas pats atsitiko ir per lenkiškas Mišias. Gal giesmės šioje bažnyčioje skambėjo ypatingai, o gal klausytojai atviresni, jautresni – ne vieno jų žvilgsniuose tvinko rasa.
Likome giedoti dvejų Mišių iš eilės, nors to neplanavome, niekada nebuvome to darę. Matyt, būta Apvaizdos valios: paaiškėjo, kad Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centras, į kurį skubėjome jau labai vėluodami, sekmadieniais nedirba. Tad užuot manę kažką praradę, iš tikrųjų gavome nepalyginti daugiau – dovanodami parapijiečiams giesmes, patyrėme jų betarpiškumą ir nuoširdumą.
Sunku pasakyti, kuo šis kraštas labiausiai patraukia: istorija ir praeitimi, kurią lygiomis teisėmis paveldėjo abi tautos, įvairių tikėjimų sugyvenimu, etnografiškumu ir archaiškumu ar modernumu (jo čia irgi esama), nepaprasto likimo žmonėmis?
Tikriausiai traukia universalus noras pažinti, patirti kažką naujo, jaudinančio. Dieveniškių kraštas – tai ne geografinis pavadinimas, o gilesnė, iki galo neatskleista ir apmąstymų verta kategorija.
