Česlovas Milošas ar Czesław Miłosz ?
Pagal taisykles galima ir taip, ir taip. Galbūt geriausia būtų visada rašyti pagrečiui abi formas? Taip mes demonstruotume šios asmenybės priklausymą abiem kultūroms − lenkų ir lietuvių. Apie tai savivaldybės kalbininkės Rūtos Švedienės straipsnyje.
Aš esu už lietuvišką šios pavardės rašymo variantą (pirmą kartą ją rašant skliaustuose reiktų pateikti ir originalią formą). Ir labai esu už festivalį, kuris tuoj prasidės ir truks net keturias dienas (birželio 3−4, 10−11 d.). Už tokį festivalį reikia padėkoti Kėdainių krašto muziejaus darbuotojams ir ypač jo direktoriui Rimantui Žirguliui. Vyks ypač solidus, intelektualus renginys, atvyks daug žymių kultūros žmonių. Ne vienas jų iš Lenkijos. Jiems tikrai bus malonu matyti Milošo, Mickevičiaus, juolab savo pavardes parašytas originalias. Taigi, intelektualaus renginio programoje, kuri skirta ne tik kėdainiečiams ir ne tik lietuviams, visai tinkama teikti pavardes originalias. Platesnei visuomenei skirtuose straipsniuose reikėtų rašyti lietuviškai.
Bet… galbūt visgi geriausia būtų visada rašyti pagrečiui abi formas? Taip mes demonstruotume šios asmenybės priklausymą abiem kultūroms − lenkų ir lietuvių. Esu girdėjusi, kad Lietuvos Respublikos apdovanojimo rašte Česlovui Milošui užrašyti abu variantai, ir kūrėjas pasirašė, vadinasi, jis pats sutiko su abiem variantais.
Taisyklės
Įprasta, kad kitų kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai, seniai lietuvių kalboje gavę savitas formas, laikomi tradiciniais ir vartojami visais atvejais, pvz.: Karolis Didysis, Petras Pirmasis, Tomas Akvinietis, Adomas Mickevičius, Jonas Dlugošas, Lenkija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Daugpilis, Genuja, Krokuva, Paryžius, Viena. Lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai, išskyrus aukščiau minėtus tradicinius, rašomi sulietuvinti pagal apytikslį tarimą (adaptuoti) arba originalia forma. Plačiajai visuomenei skirtuose leidiniuose rekomenduojama vartoti sulietuvintas pagal apytikslį tarimą asmenvardžių ir vietovardžių formas, pvz.: Berta Aškroft, Gysenas, Hyjuma. Mokslinėje literatūroje, enciklopedijose, specializuotuose žinynuose, bibliografijoje, duomenų rodyklėse rekomenduojama vartoti originaliąsias asmenvardžių ir vietovardžių formas, pvz.: Bertha Ashcroft, Giessen, Hiiumaa.
Milošas – tradicinis asmenvardis
Taigi – reikia žiūrėti, kur ir kada tą užsienietišką pavardę vartosi ir kiek ji yra įaugusi į mūsų gyvenimą. Jei rašai mokslinį straipsnį, reiktų rašyti originalią formą (pirmą kartą ją rašant skliaustuose pateikti adaptuotą), pvz., William Cristie (Viljamas Kristis). Jei rašai straipsnį plačiajai visuomenei, reiktų rašyti adaptuotąją (pirmą kartą ją rašant skliaustuose pateikti ir originaliąją), pvz., Viljamas Kristis (William Cristie ). Jei tai tradicinis asmenvardis, kuris jau seniai Lietuvoje prigijęs ir turi lietuviškas formas, rašome lietuviškai. Manau, Milošo (kaip ir Mickevičiaus, Milašiaus) pavardė yra tradicinė, o kūrėjas laikytinas bendros lietuvių ir lenkų kultūros veikėju, taigi jo pavardė lietuviškuose tekstuose turėtų būti rašoma lietuviškai (pirmą kartą ją rašant skliaustuose galima pateikti ir originaliąją), pvz., Česlovas Milošas (Czesław Miłosz).
Nuomonės
Apklausiau nemažą būrį savo kolegų ir draugų – koks mūsų krašte, Šeteniuose, gimusio, Lietuvoje ne vienus metus gyvenusio ir ją taip mylėjusio, vienintelio iš Lietuvos kilusio literato, gavusio Nobelio premiją, Česlovo Milošo pavardės variantas jiems priimtinesnis – lietuviškas ar lenkiškas. Beveik šimtu procentų visi atsakė, kad nori matyti lietuviškai užrašytą pavardę. Tik viena vilniškė kalbininkė pasakė, kad kadangi tai kultūros festivalis, tai programoje tiktų rašyti pavardes lenkiškai, nes kultūros žmonės mėgsta originalias pavardžių formas. Argumentai pasisakančių už lietuvišką variantą štai tokie: „Žinoma lietuviškas variantas, jau vien todėl, kad ne visiems gi aišku, kaip kitus variantus tarti ar taisyklingai parašyti“, „Gyvendami Lietuvos valstybėje turime gerbti lietuvių kalbą. Man priimtina tik lietuviška abėcėlė, todėl vienareikšmiškai − tik už Česlovą Milošą“, „Esu lietuvė, gyvenu Lietuvoje, tai ir norėčiau, kad visi užrašai šioje šalyje pirmumo teise būtų rašomi lietuvių kalba“, „Adomą Mickevičių ir Česlovą Milošą laikyčiau Lietuvos poetais, o jų asmenvardžių lietuviškas formas – natūraliai prigijusiomis lietuviškoje vartosenoje, kaip ir didžiųjų literatūros klasikų Šekspyro, Balzako. Bet šito festivalio politinis kontekstas, matyt, reikalauja taikytis prie originalių lenkiškų formų“, „Gerai, kad rašydami originalo formą nepamiršta perbrauktos lenkiškos l, antraip lenkams skambėtų kraupiai: „Česliavo Miliošo“, blogiau nebūna“, „Aš tik už lietuviškas raides, nes esu lietuvė ir kol kas čia Lietuva. Jei taip visiems pataikausim, tai gal jau laikas pradėti mokytis arabiškai?“, „Jei esi Lietuvos pilietis, gyveni Lietuvoje, tai ir vadovaukis Lietuvos įstatymais ar priimtinomis Lietuvai taisyklėmis, t. y. rašykime lietuviškai. Tai kaip tada bus su kitų tautų − kinų ar japonų raštu“, „Rajoninėje spaudoje, atsižvelgdama į skaitytojus, rašyčiau adaptuotą pavardės variantą; bet pirmąkart pateikdama nurodyčiau ir originalią pavardės formą“, „Aš tik už lietuviškas pavardžių transkripcijas, juo labiau kad tai Lietuvoje gimęs ir porą dešimtmečių gyvenęs asmuo. Originalą galima teikti papildomai“.
Kaip matome, žmonės nori lietuviškumo ir jų požiūriai gan argumentuoti. Tad festivalio rengėjai ir gerbėjai, jei nori būti išgirsti, suprasti, turėtų išgirsti ir tų, į kuriuos kreipiamasi, nuomones.
Jei jau rašom lenkiškai, tai tada reikia rašyti nuosekliai, nes pasitaiko, kad pusė asmenvardžio užrašoma lenkiškai, pusė lietuviškai, dar lyg ir angliškų elementų yra. Radau tokį parašymą: Česlovo Miloszo festivalis. Vardas parašytas lietuviškai, pavardė lyg lenkiškai, lyg angliškai (l be brūkšnelio).
Taigi ar ne lengviau būtų rašyti tradiciškai Česlovas Milošas, Adomas Mickevičius, Oskaras Milašius?
