Panevėžys rimtai: užrištos genitalijos, stiklas, linas ir Juozas Miltinis

Kitoks Panevėžys, apie kurį neišgirsite Manto Katlerio pokštuose. Taip pat nepaskaitysite žurnalisto Tomo Markelevičiaus kriminalinėse apžvalgose apie „bulkų“ avarijas, sudaužytų automobilių vežėjo Sigučio pamąstymuose. Tai Panevėžys, kurio kūrybinė potencija savita ir galinga. Keista, kad apie tai ne visi žino ir apie tai reikia rašyti lyg apie naujieną.

Turizmo sektoriaus darbuotojai ir keletas žurnalistų buvo pakviesti į Panevėžį. Turizmo informacijos centras žadėjo parodyti kažką dar nematyto arba nepastebimo, tačiau nuostabaus.

„Panevėžio miesto raktai. Profesionalus menas“ – taip pavadinta įtempto siužeto ekskursija, kurioje kiekviena minutė apgalvota, suplanuota. Vos spėji suktis, o diena juk trumpa.

Panevėžį iš tiesų reikia atrakinti stikliniais raktais su lininiu pakabuku. Ir ne bet kaip, o skoningais ir teatrališkai. Taip, kaip ir nusipelnė šis miestas, kurio pavadinimas vartomas įvairiai.

Ar tai miestas prie Nevėžio – kaip ir Pasvalys prie Svalios ir Pakruojis prie Kruojos. Ar tai frazė iš lenkiško anekdoto, kuriame vienas pirštu parodė ponui vėžį: „Pane, vėžys!“. Pastarasis variantas jau išvirtęs į geležinį paminklą vėžiui – tūno Senvagėje.

Keramikos rojuje

Pirma stotelė – tarptautinių keramikos simpoziumų kūrinių ekspozicijos paviljonas Panevėžio dailės galerijoje, tačiau iki jo dar reikia paeiti.

Pakeliui – Nevėžio Senvagės poilsinę zoną saugantis kunigaikščio Aleksandro paminklas. Čia tas, kuris daugiau kaip prieš penkis amžius įkūrė miestą. Nuo čia ir Vėžys matomas.

Toliau – mažosios skulptūros akcentas – paminklas nepakankamai įvertintam menininkui Stasiui Petrauskui. Teigiama, kad jo asmenybė buvo tokia įdomi, kad niekas jo nepastebėjo kaip kūrėjo.

Jis nesiveržė į jokias sąjungas ir konkursus. Gal dėl to iki mirties liko savim?.Paminklas šiam menininkui toks pat ekscentriškas kaip ir jis pats – keliautojas su mazgu užrištomis genitalijomis.

Pagaliau dailės galerija. Įdomios architektūros pastatas, kuriame pristatoma analogų Baltijos šalyse neturinti šiuolaikinės keramikos kūrinių kolekcija.

Tikiesi pamatyti molio ąsočius ar švilpukus lentynose, o atsiduri pasaulinės klasės keramikos ekspozicijoje.

Kai kurie darbai didesni ir už tave. Panevėžyje. Neįtikėtina? Tai ilgalaikė ekspozicija, kuriai pasibaigus keletas darbų liks galerijoje.

Eugenijus Čibinskas – molio menininkas, kurio darbų galima rasti šiame simpoziume. Jis susirinkusiems pademonstruoja, kaip molis raikomas, minkomas ir virsta meno kūriniu.

Kaip galima iš molio juostelių išgauti unikalų raštą. Atskleidė, ir tai, kad kurį laiką trūko molio, nes jis kasamas ir gaminamas netoli Slovjansko. Pastarasis Ukrainos miestas ilgai buvo užimtas Rusijos remiamų karinių jėgų.

Beje, pirmame aukšte prašmatnius apdarus ir plunksnas demonstruoja Juozas Statkevičius, neleidęs savo grožybių fotografuoti stambiu planu.

Šeimos verslas atsilaikė prieš magnatus

Pietūs – pokylių namuose „Vasaris“, miesto pakraštyje. Taip, čia ta vieta, kur žmonės net iš aplinkinių miestų sulekia ko nors šviežesnio įsigyti – kepinių, mėsos produktų.

Pasirodo, ši parduotuvė su restoranu ir keliomis erdvėmis mažesniems ir labai dideliems susibėgimams yra magnatų nesuvalgyto verslo pavyzdys. Gal tai ir reklama, tačiau ji kalba apie tuos, kurie viską daro lyg savo šeimai.

Pastatas buvo šiaip taip išsaugotas vienos panevėžiečių šeimos rankose, nors į jį pretendavo ir didieji prekybos centrai.

Verslas kūrėsi palengva: maisto gamybos cechai, parduotuvė, salės.

Pasitikusi savininkų dukra pareiškė, jog visokie skonio stipriklių ir kitokios kulinarinės chemijos pardavėjai lenkia „Vasarį“ patrankos šūvio atstumu. Produktus cechams sėkmingai tiekia aplinkiniai ūkininkai.

Vištienos suktinis buvo išties gardus, o sienas puošė vietinių fotografų kūriniai. Išeinant – kiekvienam po lauknešėlį – varškės pyragaitį. Kas ragavo, jau žino – užsukęs į Panevėžį, būtinai čia ko nors nusipirks.

Stiklas ir linas – Panevėžio vizitinė kortelė

Autobusas vingiuoja pramoniniu rajonu. Kažkur gale įsikūrusi Meninio stiklo studija „Glasremis“. Pagrindinė studijos produkcija: įvairių dydžių, formų ir savito dizaino, dekoratyvinės stiklo formos, vardinės verslo dovanos, užsakomieji prizai bei dovanos įvairiems renginiams, stiklo skulptūros.

Viduje yra kelios erdvės. Vienoje – darbų pavyzdžiai. Pasirodo, kad iš stiklo galima išlieti ir automatą AK-47. Ne tik prašmatnius ir spalvingus prespapjė. Kitoje – meno kūrinių paroda.

Čia dirbantys vyrai ir moterys – ne tik amatininkai, bet ir menininkai. Pirmiausia, stiklą reikia išmokti jausti. Kūryba vyksta daugiau kaip 1000 laipsnių temperatūroje.

Meistrai nuolat dirba prie atvirų langų. Paaiškina, kad stiklas dažomas taip pat liepsnose, o pagrindinė forma išgaunama delnu, sukant ruošinį šlapiuose laikraščiuose.

Tai štai kam dar reikalingi laikraščiai! Tiesa – procedūrai tinka tik seni laikraščiai, dar sovietiniai, kurie iš tiesų buvo gaminami iš popieriaus. Naujasis tyžta ir virsta koše.

Studijos įkūrėjas Remigijus Kriukas – gerai žinomas dailininkas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, nuo 1985 m. aktyviai dalyvaujantis tarptautiniuose stiklo meno simpoziumuose ir parodose.

„Eco linas“ – rankomis prasiūtų kilimų gamyba iš 100 procentų lininių verpalų. Kaip tai veikia? Ant rėmo užtempiamas nemenkas tvirto audinio gabalas. O moterys su specialiomis mašinomis išsiuvinėja kiekvieną raštą.

Tai nėra pigus malonumas. Vidutinio dydžio prieškambario kilimas gali kainuoti apie 1000 eurų. Meniniai darbai – žymiai daugiau. Ši dvaro pastate įsikūrusi bendrovė parduoda paskutinius anksčiau gamintus drabužius. Pasilieka tik prie kilimų.

Drabužiai nedings. Tai dar ne visa lino pramonė Panevėžyje. AB „Linas“ – išskirtinių lino suvenyrų, drabužių ir kitų gaminių parduotuvė. Viskas gaminama čia. Netrūksta rankšluosčių ar servetėlių su Lietuvos simbolika. Gal kažką rasi ir savo mieste, tačiau tikėtina, kad bus gerokai brangiau.

Linas ir stiklas yra pramoninio Panevėžio vizitinė kortelė, o štai Juozo Miltinio teatro palikimas – vėliava. Šalia teatro pastato – paminklas šiai iškiliai asmenybei.

J.Miltinio dramos teatre šiuo metu veikia nuostabi dailininkų ir fotografų duetų paroda, kurią pristatė dailininkas Sigitas Laurinavičius. Verta užsukti ne mažiau kaip į keramikos simpoziumą – viskas netoli.

Bene didžiausia pagarba Panevėžiui yra už tai, kad nesukišo šio didžio ir beribio žmogaus tik į viešas erdves, o leidžia žmonėms ateiti pas jį.

Maestro muziejus yra jo paties bute – penkiaaukštėje „chruščiovkėje“. Erdvė kiek praplėsta kito buto sąskaita – ekspozicijai ir svečių priėmimui, tačiau visi kambariai išlaikyti autentiški.

J.Miltinio darbo kambaryje ant stalo surikiuoti labai svarbūs jo daiktai – kavos gaminimo įrankiai. Nepatikėsite, koks tai kaligrafiškas ir meditatyvus darbas. Tam reikia paruošti pupeles, jas sumalti, tinkamai užvirti ir tik tuomet supilti į tobulą porcelianinį puodelį.

Puiki žinia šiauliečiams, kurie mano, jog J.Miltinį Panevėžys iš jų pavogė. Ekspozicijoje yra dokumentas, įrodantis kad jaunystėje maestro buvo Šiaulių dramos teatro scenos aktoriumi. Tik pabuvęs jo bibliotekoje supranti, jog šis režisierius priklauso visam pasauliui.