Salvėmis pagerbti žuvusieji „Už mūsų ir jūsų laisvę“ 1831 m. sukilimo dalyviai

Birželio 20 d. Vilniuje, Aukštuosiuose Paneriuose minėtos 1831 m. sukilimo 185-osios metinės. Krašto apsaugos ministerijos kanclerė Daiva Beliackienė, Lenkijos gynybos atašė Lietuvai pulkininkas Miroslaw Wojcik, kiti ministerijos, kariuomenės, Lenkijos ambasados atstovai Auštuosiuose Paneriuose prie monumento 1831 m. sukilimui ir žuvusiems „Už Jūsų ir mūsų laisvę“ atminti padėjo gėlių vainikus 600 kovose už Vilniaus išvadavimą žuvusiems sukilėliams.

Gėlės taip pat buvo padėtos ir netoliese esančiose kapinaitėse, kuriose palaidoti 364 mūšyje žuvę rusų kariai.

Reginyje kartu dalyvavo lenkų bendrijos Lietuvoje atstovai, Emilijos Pliaterytės draugijos, Emilijos Pliaterytės mokyklos, Lietuvos šaulių sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų nariai. Grojo Lietuvos kariuomenės orkestras.

Apie 1831 m. sukilimą

1831-ųjų pavasarį visa Lietuva sulaikiusi kvapą sekė audringus įvykius Žemaitijoje, kur bajorija, valstiečiai ir miestelėnai metė iššūkį reakcingiausiai Europos valstybei – caro Nikolajaus I valdomai Rusijai. Žengti šį ryžtingą žingsnį paskatino revoliuciniai įvykiai Prancūzijoje ir Belgijoje. 1830 m. liepos 27–29 d. paryžiečiai nuvertė nekenčiamą Burbonų dinastiją, o rugpjūčio 25 d. belgai sukilo prieš Olandijos viešpatavimą. Tų pačių metų lapkričio 29 d. sukilusi Lenkijos Karalystės kariuomenė pabandė nusikratyti Rusijos imperijos globos.

1831 m. kovo 25 d. Raseinių paviete prasidėjęs sukilimas greitai išplito visoje Lietuvoje. Suformuoti lietuviškieji sukilėlių kariniai daliniai pradėjo puldinėti miestuose įsitvirtinusias Rusijos kariuomenės įgulas ir smulkesnius dalinius, amunicijos sandėlius, trukdė pašto komunikacijoms.

Birželio pradžioje į Lietuvą įžengė sukilusios Lenkijos Karalystės reguliariosios kariuomenės korpusas, susidedantis iš 12000 karių. Jam vadovavo divizijos generolas Antanas Gelgaudas. Netrukus jis sukilimo vadovybės buvo patvirtintas vyriausiuoju sukilėlių kariuomenės vadu Lietuvoje. Atskiriems daliniams, kuriuose buvo nemažai lietuvių karininkų ir puskarininkių, vadovavo generolai Dezideras Chlapovskis (Dezydery Chlapowski), Henrikas Dembinskis (Henryk Dembiński) ir Pranciškus Rolandas (Franciszek Rohland). Atvykus lenkų kariuomenei, imta reorganizuoti lietuvių sukilėlių dalinius ir kurti naujus pėstininkų ir kavalerijos pulkus.

Sukilimui malšinti Lietuvoje buvo dislokuota Rusijos imperijos rezervinė armija, pakeitusi jėgų santykį sukilėlių nenaudai. Birželio 19 d. Panerių kalvose galutinai žlugo sukilėlių viltys išvaduoti Lietuvos sostinę. Div. gen. A. Gelgaudo kariuomenė, patyrusi skaudų pralaimėjimą, spaudžiama gausesnių ir geriau ginkluotų Rusijos kariuomenės dalinių, po pralaimėtų mūšių prie Kauno, Šiaulių, Kuršėnų pamažu traukėsi Prūsijos Karalystės link. Liepos 9 d. Kuršėnuose įvykusiame sukilėlių vyriausiojo štabo posėdyje buvo priimtas nutarimas trauktis į Prūsiją, sudėti ginklus ir pradėti sukilėlių kariuomenės internavimą. Vienintelis brg. gen H. Dembinskis atsisakė internuotis ir pasuko Lenkijos Karalystės link. Jo vadovaujamas 3830 karių dalinys, tarp kurių buvo nemažai lietuvių, sumaniai manevruodamas prasiveržė iš priešo užnugario ir rugpjūčio 3 d. sėkmingai pasiekė Varšuvą. Čia jis toliau tęsė kovą iki pat sukilimo pabaigos.

Nuotraukų autorius Alfredas Pliadis, KAM