Rietaviškių kurti gaminiai praturtina ir kūną, ir sielą

Au­gin­da­mos vai­kus už­si­i­ma ran­kų dar­bo ga­mi­niais

Ve­ro­ni­ka Sa­bec­kie­nė yra ki­lu­si iš Ši­lu­tės ra­jo­no, Kin­tų mies­te­lio, ta­čiau jau apie de­šimt me­tų gy­ve­na Rie­ta­ve. Kau­no ko­le­gi­jo­je įgi­jo mai­ti­ni­mo įmo­nių ver­slo or­ga­ni­za­vi­mo specialybę, o Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te – so­cia­li­nės ge­og­ra­fi­jos ba­ka­lau­ro laips­nį. „Gy­ve­nau Klai­pė­do­je, dir­bau. Į Rie­ta­vą at­vy­kau atos­to­gau­ti ir vi­sai ne­pla­nuo­tai li­kau čia gy­ven­ti. Vy­ras, klai­pė­die­tis, su ma­nim kar­tu per­si­kė­lė gy­ven­ti į Rie­ta­vą, da­bar au­gi­na­me du vai­ku­čius. Šiuo me­tu esu mo­ti­nys­tės atos­to­go­se ir už­si­i­mu tuo, kas man tei­kia di­džiu­lį ma­lo­nu­mą – ga­mi­nu na­tū­ra­lius, ran­kų dar­bo mui­lus“, – pa­sa­ko­jo V. Sa­bec­kie­nė.

Jur­gi­ta Rau­do­nie­nė ki­lu­si iš Rie­ta­vo. Stu­di­ja­vo Vil­niaus ko­le­gi­jo­je mai­ti­ni­mo ver­slo or­ga­ni­za­vi­mą, Ka­zi­mie­ro Si­mo­na­vi­čiaus uni­ver­si­te­te įgi­jo ver­slo tei­sės ma­gist­ro laipsnį. „Su šei­ma gy­ve­na­me Rie­ta­ve. Au­gi­nant ant­rą­jį sū­nų, ki­lo min­tis už­si­im­ti žva­kių ga­my­ba“, – sa­kė J. Rau­do­nie­nė.

Pir­ma­sis mui­las gi­mė po dve­jų me­tų

V. Sa­bec­kie­nė in­for­ma­ci­ją apie mui­lo ga­my­bą rin­ko il­gai: skai­tė kny­gas, in­ter­ne­te nag­ri­nė­jo įvai­rius fo­ru­mus, ku­riuo­se „mui­li­nin­kai“ da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi. Tik po dve­jų in­for­ma­ci­jos rin­ki­mo me­tų mo­te­ris nu­spren­dė pa­ga­min­ti pir­mą­jį mui­lą iš alie­jų. „Man nie­kas ne­pa­dė­jo, esu sa­va­moks­lė. Tuos dve­jus me­tus rink­da­ma in­for­ma­ci­ją mui­lą „ga­mi­nau“ min­ty­se. Šis dar­bas – la­bai at­sa­kin­gas ir kruopš­tus, nes mui­lo ga­my­bo­je yra nau­do­ja­ma che­mi­nė me­džia­ga (NaOH), to­dėl dirb­ti rei­kia su ap­sau­gi­ne kau­ke, aki­niais, pirš­ti­nė­mis, ki­taip ga­li­ma nu­si­de­gin­ti odą. Nat­rio šar­mui su­si­jun­gus su alie­jais, gau­na­ma mui­lo ma­sė. Mui­las bran­di­na­mas ma­žiau­siai mė­ne­sį tam, kad bū­tų įvy­ku­sios vi­sos che­mi­nės re­ak­ci­jos. Ta­da jau jis tin­ka­mas nau­do­ti“, – dar­bo spe­ci­fi­ka da­li­jo­si mo­te­ris. V. Sa­bec­kie­nės di­džiau­sia aist­ra ir pomėgis yra na­tū­ra­lių mui­lų ga­my­ba. Ta­čiau, kaip pa­ti sa­kė, vi­sa­da pil­na gal­va min­čių ir idė­jų. „Man rei­kia kaž­ką da­ry­ti – megz­ti, vel­ti, ver­ti, mo­de­li­nu de­ko­ruo­ti šaukš­te­lius, pin­ti iš laik­raš­čių ar vy­te­lių. Man įdo­mu su­ži­no­ti, ar aš su­ge­bė­čiau pa­si­da­ry­ti vie­ną ar ki­tą da­ly­ką pa­ti. Sa­vo reik­mėms pa­si­da­rau vis­ką: jei rei­kia krep­šio – nu­si­pi­nu, no­riu gra­žes­nės dė­žės – pa­si­de­ko­ruo­ju, su­mąs­tau – ir šaukš­te­lį pa­si­gra­ži­nu“, – min­ti­mis da­li­jo­si pa­šne­ko­vė. V. Sa­bec­kie­nei ge­ros nuo­tai­kos ir ener­gi­jos su­tei­kia gė­lių au­gi­ni­mas: „Nie­kas ne­džiu­gi­na mo­te­rų la­biau kaip gė­lės. Ne iš­im­tis ir aš“.

Mui­lai – di­džiau­sia aist­ra ir pomėgis

Ga­mi­nant mui­lą ky­la vi­so­kių min­čių ir idė­jų, kaip jį api­pa­vi­da­lin­ti, kuo pra­tur­tin­ti. Na­tū­ra­lus mui­las tik­rai nė­ra skir­tas tik ko­joms ar ran­koms plau­ti. Jis tin­ka vi­sam kū­nui, vai­kams bei jaut­rią odą tu­rin­tiems žmo­nėms. Pa­ga­min­ta­me mui­le yra na­tū­ra­liai su­si­da­riu­sio gli­ce­ri­no, drė­ki­nan­čio odą, ki­taip nei mui­le, įsi­gy­ta­me pre­ky­bos cen­tre. Ga­mi­nant na­tū­ra­lų mui­lą, jį ga­li­ma pra­tu­rin­ti ož­kos, ko­ko­so pie­nu, jo­gur­tu, me­du­mi, šil­ku, ka­va, mo­liu, džio­vin­tais me­det­kų žied­la­piais ir dar dau­ge­liu ki­tų in­gre­dien­tų. Šis pomėgis nė­ra pi­gus, rei­ka­lin­gas me­džia­gas ga­li­ma gau­ti ir Lie­tu­vo­je, ta­čiau kai­nos čia di­de­lės, to­dėl ge­riau pirk­ti iš už­sie­nio par­duo­tu­vių in­ter­ne­tu. „Daug lai­ko pra­lei­džiu prie kom­piu­te­rio ieš­ko­da­ma prie­mo­nių mui­lo ga­my­bai. O kuo il­giau ieš­kai, tuo dau­giau rei­kia, ky­la min­čių ir nau­jų idė­jų. Čia kaip to­je pa­tar­lė­je: „Kuo gi­liau į miš­ką, tuo dau­giau me­džių“. Bet ko­kių rank­dar­bių ga­my­ba rei­ka­lau­ja pa­stan­gų ir fi­nan­sų. Ga­my­bos prie­mo­nėms iš­lei­dau tiek pi­ni­gų, kad ga­lė­jau ap­si­rū­pin­ti mui­lu vi­sam gy­ve­ni­mui, bet aš la­bai ge­rai jau­čiuo­si dva­siš­kai, džiau­giuo­si, kad ga­liu kur­ti ir ga­min­ti pa­ti. Į šį ho­bį rei­kia įdė­ti daug no­ro, po­zi­ty­vios nuo­tai­kos, su­pra­ti­mo, lai­ko, rei­kia tuo gy­ven­ti. Kiek­vie­nos smul­kme­nos ieš­kau pa­ti, ne­lauk­da­ma, kol kaž­kas man pa­pa­sa­kos ar pa­ro­dys“, – pa­sa­ko­jo V. Sa­bec­kie­nė. Dar vie­nas ma­lo­nus už­si­ė­mi­mas – tai mui­liu­kų da­ry­mas iš mui­lo ba­zės. Tai jau ne mui­lo ga­mi­ni­mas, o jo de­ko­ra­vi­mas. Pa­gal šven­tę ir pro­gą ga­li­ma pa­da­ry­ti įvai­rių for­mų mui­liu­kus: tor­tu­kus, meš­kiu­kus, ba­tu­kus, an­ge­liu­kus, šir­de­les ir dau­ge­lį ki­tų. „Dau­gu­ma no­ri mui­lo spal­vo­to ir kve­pian­čio. Ga­mi­nant mui­lą, nau­do­ja­mi ete­ri­niai bei kva­pie­ji alie­jai. La­biau­siai vi­siems pa­tin­ka tai, kas trau­kia akį“, – sa­kė mo­te­ris.

Rie­ta­vas, kaip mies­te­lis, pa­šne­ko­vei la­bai pa­tin­ka, pri­žiū­rė­tas ir tvar­kin­gas. „Gy­ve­nu ša­lia par­ko, to­dėl daž­nai su vai­kais iš­ei­na­me pa­si­vaikš­čio­ti, pa­si­gro­žė­ti par­ko vaiz­dais, ku­rie džiu­gi­na tiek va­sa­rą, tiek žie­mą“, – at­vi­ra­vo V. Sa­bec­kie­nė.

Pir­miau­sia su­si­do­mė­jo na­tū­ra­lia kos­me­ti­ka

Jur­gi­tos Rau­do­nie­nės kū­ry­bi­nis ke­lias pra­si­dė­jo ne nuo žva­kių ga­mi­ni­mo. Veik­li mo­te­ris tu­ri ne vie­ną pomėgį. „Maž­daug prieš 7 me­tus, gi­mus pir­ma­jam sū­nui, pra­dė­jau do­mė­tis na­tū­ra­lių kre­mų ga­my­ba. Ma­no vai­kas tu­rė­jo pro­ble­mi­nę odą, tad pra­dė­jau ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos in­ter­ne­te, kaip ga­lė­čiau jam pa­dė­ti. Taip su­si­do­mė­jau na­tū­ra­liais alie­jais. Ka­dan­gi tai na­tū­ra­lus da­ly­kas, ži­no­jau, kad sa­vo vai­kui ne­pa­kenk­siu. Kai iš­ban­džiau įvai­rius alie­ju­kus, pra­dė­jau gal­vo­ti, kad no­rė­čiau pa­si­ga­min­ti ir na­tū­ra­lų kre­mą“, – da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais pa­šne­ko­vė. Ji pa­sa­ko­jo, kad no­rint pa­si­ga­min­ti na­tū­ra­lų kre­mą, rei­kia ne­ma­žai lė­šų. Rei­ka­lin­gus in­gre­dien­tus te­ko siųs­tis iš už­sie­nio. Na­tū­ra­lus kre­mas su­si­de­da iš tri­jų pa­grin­di­nių kom­po­nen­tų: na­tū­ra­lių ne­ra­fi­nuo­tų alie­jų, gė­lių van­dens ir vaš­ko (emul­si­nio, bi­čių, aly­vuo­gių ir kt.). In­gre­dien­tai pa­ren­ka­mi pa­gal odos ti­pą.

„Kai su šei­ma grį­žo­me gy­ven­ti į Rie­ta­vą, at­si­ra­do nau­jos veik­los, to­dėl kre­mų ga­my­ba bu­vo lai­ki­nai ati­dė­ta į ša­lį. Su­si­pa­ži­nusios su Ve­ro­ni­ka, at­ra­do­me ben­drų po­mė­gių ir in­te­re­sų. Šiuo po­mė­giu vėl pra­dė­jau do­mė­tis, kai Ve­ro­ni­ka pa­pra­šė pa­ga­min­ti jai vei­do kre­mą“, – pa­sa­ko­jo rie­ta­viš­kė. Mo­te­ris ga­mi­na kre­mus vei­dui, ran­koms, kū­nui, kre­mus vai­kų odai, ma­kia­žo va­lik­lius, lū­pų bal­za­mus. Kre­mų re­cep­tus J. Rau­do­nie­nė ku­ria pa­ti, tu­ri su­kau­pu­si daug in­for­ma­ci­jos apie alie­jus, kuo jie nau­din­gi odai ir ku­riam odos ti­pui ko­kie alie­jai tin­ka. Na­tū­ra­lūs kre­mai ga­lio­ja apie 4 mė­ne­sius. Juos rei­kia sau­go­ti nuo tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių. Alie­jų ser­ti­fi­ka­tus mo­te­ris gau­na iš tie­kė­jų, tad kre­mai yra sau­gūs nau­do­ti žmo­gaus odai. Ka­dan­gi kre­mams rei­ka­lin­gas gė­lių van­duo (hid­ro­la­tas), J. Rau­do­nie­nė įsi­gi­jo dis­ti­lia­vi­mo apa­ra­tą jo ga­my­bai, taip at­si­ra­do dar vie­na pa­pil­do­ma veik­la. „Gė­lių žie­dų rin­ki­mas yra be ga­lo ma­lo­nus už­si­ė­mi­mas, nes ga­li­ma tru­pu­tį ati­trūk­ti nuo die­nos ru­ti­nos ir pa­bū­ti gam­to­je. Hid­ro­la­tų ga­my­bai nau­do­ja­ma be­ga­lė au­ga­lų: me­det­kos, le­van­dos, ru­gia­gė­lės, kiaul­pie­nės, jaz­mi­nai, aly­vos, šei­va­me­dis, erš­kėt­ro­žių žie­dai, ša­la­vi­jas, čiob­re­liai, pi­pir­mė­tės, mė­tos, dil­gė­lių la­pai ir kt. Na­tū­ra­lūs kre­mai yra ma­no ho­bis. Ma­lo­nia veik­la jie ir liks“, – pa­sa­ko­jo J. Rau­do­nie­nė.

Ga­mi­nant žva­kes fan­ta­zi­jai nė­ra ri­bų

Su­si­lau­ku­si ant­ro­jo vai­ke­lio, J. Rau­do­nie­nė pra­dė­jo ga­min­ti na­tū­ra­lias žva­kes iš so­jų pu­pe­lių. So­jų pu­pe­lių vaš­kas – na­tū­ra­lus pro­duk­tas, pa­ga­min­tas iš so­jų pu­pe­lių ir kruopš­čiai at­rink­tų au­ga­li­nių alie­jų. Jo su­dė­ty­je nė­ra tok­si­nų ir ge­ne­tiš­kai mo­di­fi­kuo­tų me­džia­gų. So­jų vaš­kas nė­ra naf­tos pro­duk­tas, kaip pa­ra­fi­nas, tad to­kių žva­kių de­gi­mo lai­kas yra dvi­gu­bai il­ges­nis ne­gu pa­ra­fi­ni­nių. So­jų vaš­kas ne­pa­lie­ka dė­mių, to­dėl iš­si­lie­jęs leng­vai iš­va­lo­mas mui­luo­tu van­de­niu.

„Kiek­vie­ną nau­jos for­mos pa­ga­min­tą žva­kę de­gi­nu pa­ti, ste­biu jos de­gi­mo lai­ką. Da­rau ke­lių rū­šių žva­kes: su gė­lių žied­la­piais (le­van­dų, me­det­kų, ro­žių), in­de­liuo­se ir for­mi­nes. La­bai po­pu­lia­rios yra žva­kės su nuo­trau­ko­mis ar už­ra­šais. Ori­gi­na­li do­va­na – krikš­ty­nų pro­ga pa­do­va­no­ti krikš­to tė­ve­liams žva­kę su vai­ku­čio nuo­trau­ka. Su Lie­tu­vos at­ri­bu­ti­ka po­pu­lia­ri do­va­na sve­čiams iš už­sie­nio“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Dau­ge­lis žva­kių yra na­tū­ra­laus kva­po, ta­čiau da­ly­va­vi­mas mu­gė­se pa­ro­dė, kad žmo­nės la­biau do­mi­si kve­pian­čio­mis žva­kė­mis. To­kios žva­kės dau­giau­sia ga­mi­na­mos me­ta­li­niuo­se in­de­liuo­se. Ga­li­ma rink­tis iš di­de­lio asor­ti­men­to kva­pų, ku­rie yra na­tū­ra­lūs, gau­na­mi iš ete­ri­nių ir kvap­nių­jų alie­jų. For­mi­nės žva­kės taip pat ga­li bū­ti kve­pian­čios bei įvai­rių spal­vų, ta­čiau to­kios ga­mi­na­mos pa­gal in­di­vi­du­a­lius už­sa­ky­mus. „Taip pat ga­mi­nu ir bi­čių vaš­ko žva­kes. Jos ir­gi ga­li bū­ti įvai­riau­sių for­mų. Bi­čių vaš­ką žva­kių ga­my­bai per­ku tik iš bi­ti­nin­kų. Pa­čios žva­kės nuo­sta­biai kve­pia me­du­mi, to­dėl pa­pil­do­mų kva­pų į jas dė­ti ne­be­rei­kia. Žmo­nės la­biau per­ka so­jų pu­pe­lių vaš­ko žva­kes, nes jų di­des­nis pa­si­rin­ki­mas tiek spal­vų, tiek kva­pų at­žvil­giu“, – sa­kė J. Rau­do­nie­nė. Šiuo me­tu sa­vo ga­mi­na­moms žva­kėms mo­te­ris ruo­šia in­ter­ne­ti­nį pus­la­pį, o žva­kių ga­li­ma įsi­gy­ti ir ke­lio­se par­duo­tu­vė­se, esan­čio­se Rie­ta­ve, Plun­gė­je ir Klai­pė­do­je.

„Ga­mi­nant tiek mui­lus, tiek ir žva­kes svar­biau­sia – po­zi­ty­vus nu­si­tei­ki­mas ir ge­ros emo­ci­jos. Į kiek­vie­ną mui­lo ga­ba­liu­ką, į kiek­vie­ną žva­kę mes įde­da­me da­le­lę sa­vęs – taip tei­gia­ma ener­gi­ja pa­sie­kia kiek­vie­no kū­ną ir sie­lą“, – vie­na ki­tai pri­tar­da­mos kal­bė­jo V. Sa­bec­kie­nė ir J. Rau­do­nie­nė.