Šiandien – Oninės – pagynėtuvių, pagynų, bengtuvių, sambario dienos
Liepos 26-oji – Onìnės – šv. Onos šventė, Onos vardo diena. Gal kiek ir keista, bet senovėje labai stengdavosi iki Oninių javus nupjauti, o pabaigtuves vadindavo pãgynomis, pagynė́tuvėmis, nuobaigomis ir dar kitaip.
„Lietuvių vardų kilmės žodyne“ (K. Kuzavinis, B. Savukynas, 1994) rašoma, kad Onos vardas – hebrajiškos kilmės, t. y. iš sulotyninto hebr. Anna iš hebr. Hannā – „patraukli, žavi“. Vedinys – Onutė; tarm. Onė, Anė žem., Ancė ryt aukšt., Ancė, Vonà žem., Anià piet. aukšt., Anužė, Anušė vak. liet.
Senovės lietuviai javus pradėdavo pjauti per pilnatį, o pirmoji rugiapjūtės diena vadinta prapjovomis. Taip vadinta ne tik diena, bet ir pirmoji supjauta rugių sauja ar pėdas (dar vadintas svečiu, dziedu, šeimininku, gaspadoriumi), tai pat ir vaišės. O Rytų Lietuvoje vietomis dar ir XX a. pradžioje buvo atliekamos pirmojo rugių pėdo prapjovimo apeigos, vadinamosios prapjovos, arba pradėtuvės (http://www.lkz.lt/startas.htm). Šv. Marijos šventė Škaplierinė, švenčiama liepos 16 d., sutampa su vadinamosiomis Prapjovomis.
Žemės ūkio darbų rate Jokūbinės (liepos 25 d.) ir Oninės jau rugiapjūtės pabaigtuvės. L. Klimka knygoje „Tautos metai“ rašo: „Nupjauti rugius stengdavosi iki liepos 26-osios, Oninių. Rugiapjūtę baigdavo apeigomis. Palikdavo nenupjautą paskutinę saują rugių ir iš jos pindavo jievarą – tarsi kokią kasą, kurios viršūnę prilenkdavo prie žemės ir prislėgdavo akmenuku. Lyg sakydami: „Ką aš žemės paėmėme, grąžiname jai. Tegul kasmet pasikartoja gyvybės ratas.“ Vėlesniais laikais jievaro nebepindavo, nes pobaudžiaviniame kaime įsigalėjo pabaigtuvių vainiko paprotys.“
Dar šios pabaigtuvės vadintos pãgynomis, pagynė́tuvėmis, nuobaigomis. Didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ nurodo, kad žodžio pagynė́tuvės yra dvi reikšmės: 1) darbo pabaigimas, 2) vaišės darbą pabaigus. Iš pateikto pavyzdžio (Lyja ir lyja, nekokios bus pagynė́tuvės bulviakasio) galima suprasti, kad pagynėtuvės reiškė pabaigą ne tik rugiapjūtės. Būtų gražu susigrąžinti į vartoseną tokį visai įdomų žodį. Pagynėtuvės – vedinys iš taip pat įdomaus žodžio gynėti (pagynėti), kurio viena reikšmių – baigti, pvz.: Rytoj mes gynė́sim rugius pjovę; Kap atsisės, tai nežino galo, kada gynė́t valgyt. Kiti senoviški žodžio pabaigtuvės sinonimai: bengtuvės (bengti – baigti), apbangos, sambaris. M. Strijkovskis (lenkų istorikas) yra rašęs, kad Žemėpačio garbei lietuviai, nuėmę derlių, darė apeigines vaišes, vadinamąjį sambarį (šaltinis – „Lietuvių kalbos žodynas“ (http://www.lkz.lt/startas.htm).
Taigi, Oninių šventės ištakos glūdi dar pagoniškoje Lietuvoje. Šią dieną buvo rengiamos vakaronės, prirenkama uogų, prikepama duonos iš naujo derliaus grūdų, prikasama šviežių bulvių. Tai ir Prinokimo šventė, žmonių gražiai vadinta Nokis, Sirpstas. Taiklūs Oninių liaudiški apibūdinimai: „Šventa Ona – duonos ponia“, „Ateina Onutė su šviežia duonute“, „Šventa Ona – gera žmona: aptepa duoną su smetona.“
Šventoji Ona liaudies ikonografijoje dažniausiai vaizduojama su knyga, kaip motina, auklėtoja – priglobusi dukrą mergelę Mariją. Šv. Ona vadinama moterų globėja ir užtarėja. Kai kur Lietuvoje ji buvo laikoma ir saugotoja nuo gaisro, ugnies. Šv. Onos, mokančios Mariją, siužetas naują prasmę įgijo spaudos draudimo metais. Tuomet jis ėmė reikšti liaudies meilę knygai, mokslo troškimą.
Jokūbinės ir Oninės – anot L. Klimkos, įdienojusios vasaros šventės, po kurių dienelės trumpyn – darbeliai mažyn. Palyginti su Joninėmis, diena sutrumpėja 1 valanda. Nuo Oninių pradeda kristi šaltos rasos, kurios augalams jau mažai naudingos. Visoje Lietuvoje žinoma: Šv. Onos rasa ne gaivina, o rugius gadina…
