Sa­vo siu­vi­niais puo­šia ne tik rie­ta­viš­kių, bet ir iš­ke­lia­vu­sių sve­tur na­mus

Rie­ta­viš­kė Jo­lan­ta Var­ne­lie­nė jau tre­čius me­tus dir­ba Rie­ta­vo kny­gy­ne. Ja­me pa­ro­dy­ti sa­vo iš­mo­nę mo­te­ris tu­ri kur: yra di­zai­no stu­di­ja, ten­ka už­si­im­ti ba­lio­nų lanks­ty­mu. Pa­klaus­ta apie siu­vi­mą, sa­ko, kad gy­ve­ni­me su siu­vi­mu nė­ra tu­rė­ju­si nie­ko ben­dra: nei moks­lų su tuo su­si­ju­sių ne­bai­gė, nei ap­skri­tai siū­ti mė­go. Da­bar jau ant­rus me­tus mo­te­ris sa­vo siu­vi­niais džiu­gi­na ne tik rie­ta­viš­kius, bet ir vi­sus, pa­no­ru­sius sa­vo na­mus pa­puoš­ti ran­kų dar­bo sėd­mai­šiais, pu­fais, pa­gal­vė­lė­mis ar itin mie­lai at­ro­dan­čiais minkš­tais žais­liu­kais.

Siū­ti įkvė­pė duk­ra

Mo­te­ris siu­vi­mo anks­čiau ne­mė­go, pa­sa­ko­jo, kad jei rei­kė­da­vo kel­nes pa­trum­pin­ti ar kaž­ką su­siū­ti, ga­lė­da­vo tai pa­da­ry­ti, bet mie­liau pa­ti­kė­da­vo siu­vė­jai. Da­bar pri­rei­kus rie­ta­viš­kė ga­li sau ir rū­bą pa­si­siū­ti. Po pir­mo­jo siu­vi­nio J. Var­ne­lie­nę apė­mė toks azar­tas, kad siu­vi­niai „gi­mė“ vie­nas po ki­to, pli­to tarp žmo­nių. „Siu­vi­mas man bu­vo kaž­koks kos­mo­sas. Vi­si ma­no siu­vi­niai pra­si­dė­jo nuo to, kai duk­ra Guo­da vie­ną va­ka­rą pa­sa­kė, jog no­rė­tų sėd­mai­šio. Po ke­lių die­nų ėmiau gal­vo­ti, ne­gi aš jo ne­pa­siū­siu? Tad, li­ku­si vie­na na­muo­se, pa­si­da­riau iš­kar­pas ir pa­siu­vau sa­vo pir­mą­jį sėd­mai­šį.

Pir­mas bly­nas ne­bu­vo pri­svi­lęs, nors da­bar sėd­mai­šius to­bu­li­nu: pir­mie­ji bu­vo skir­ti na­miš­kiams ir drau­gams“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris. Pas­kui, duk­ros pa­ska­tin­ta, J. Var­ne­lie­nė ėmė siū­ti ne tik sau ir sa­vo drau­gams, bet ir sve­ti­miems. Be­siu­vant sėd­mai­šius, norėjosi kaž­ko nau­jo, ta­da pra­dė­jo siū­ti pe­lė­džiu­kus, ka­ti­nu­kus. „Iš­kar­pas sėd­mai­šiams su­si­ra­dau in­ter­ne­te, o da­bar jau da­rau pa­gal sa­ve, to­kias, ko­kios man pa­tin­ka. Pe­lė­das ir ka­ti­nu­kus pie­šiu pa­ti: imu me­džia­gą, de­ri­nu spal­vas ir siu­vu. Vi­sai ne­se­niai nu­pie­šiau ži­ra­fą – vis no­ri­si ban­dy­ti kaž­ką nau­jo. Ve­ly­koms bu­vau pa­siu­vu­si ir zui­kiu­kų, bet jie to­kio po­pu­lia­ru­mo kaip ka­ti­nu­kai ar pe­lė­džiu­kai ne­su­lau­kė“, – pa­sa­ko­jo J. Var­ne­lie­nė.

Puo­šia ne tik na­mus, bet ir par­duo­tu­vių vit­ri­nas, mo­kyk­las

Pa­grin­di­nis rie­ta­viš­kės siu­vi­nių asor­ti­men­tas yra sėd­mai­šiai, pu­fai, de­ko­ra­ty­vi­nės pa­gal­vė­lės, ta­čiau la­biau­siai per­ka­mi yra jau mi­nė­tie­ji pe­lė­džiu­kai ir ka­ti­nu­kai, ku­rie ta­po mo­ters „vi­zi­ti­ne kor­te­le“. „Ki­ti juo­kais ma­ne va­di­na ka­ti­nų ka­ra­lie­ne ar ka­ti­nų ma­ma. Ka­dan­gi ma­no pelėdžiukai buvo sta­čio­mis au­si­mis, to­dėl ir to­liau pie­šiant au­to­ma­tiš­kai iš­ėjo ka­čiu­kas, o ne koks ki­tas gy­vū­nė­lis. Tie­siog toks ma­no sti­lius“, – apie pir­muo­sius siu­vi­nius pa­sa­ko­ja mo­te­ris. Su­lau­ku­si spe­ci­fi­nių už­sa­ky­mų, rie­ta­viš­kė ne vi­sa­da lei­džia­si į avan­tiū­rą, nes ne­lai­ko sa­vęs tik­ra siu­vė­ja, tik mė­gė­ja. Vi­sa­da at­si­žvel­gia į žmo­nių pra­šy­mus ir pa­gei­da­vi­mus, ko­kiai pro­gai siu­vi­nys bus skir­tas. Vis dėl­to nė vie­nas mo­ters kū­ri­nys nė­ra vi­siš­kai vie­no­das. „Jie vi­si kaip ma­no vai­kai, kiek­vie­nas nu­my­lė­tas ir nu­glos­ty­tas. Ne­įma­no­ma pa­siū­ti dvie­jų vi­siš­kai vie­no­dų. Ma­no siu­vi­niai iš­ke­liau­ja ir į už­sie­nį: Pran­cū­zi­ją, An­gli­ją, Nor­ve­gi­ją, Da­ni­ją. Yra te­kę pe­lė­džiu­kais puoš­ti ir par­duo­tu­vės vit­ri­ną, dar lau­kia už­sa­ky­mas pa­siū­ti sėd­mai­šių mo­kyk­lai. Di­džiau­sia re­kla­ma yra in­ter­ne­tas: žmo­nės pa­si­žiū­ri į pa­vyz­džius, iš­si­ren­ka, ko no­rė­tų, bū­na, at­ei­na ir į na­mus ar už­su­ka į dar­bo­vie­tę“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Per šven­tes – pats dar­by­me­tis

„Kai žmo­gus krei­pia­si į ma­ne, nie­ka­da ne­sa­kau ne, rei­kia ry­to­jui – siu­vu. Esu jau įgu­du­si, ži­nau, nuo ko pra­dė­ti, tai da­bar daug leng­viau. Dau­giau lai­ko už­trun­ka me­džia­gų su­si­rin­ki­mas, su­si­kar­py­mas, spal­vų su­de­ri­ni­mas. Pa­vyz­džiui, pe­lė­džiu­kas tu­ri daug da­lių, rei­kia žiū­rė­ti, kad tų da­lių spal­vos de­rė­tų. Pa­si­ruo­ši­mas už­ima dau­giau lai­ko nei pats siu­vi­mas. Pa­tys pir­mie­ji ma­no pa­siū­ti pe­lė­džiu­kai iš­kart iš­ke­lia­vo į Nor­ve­gi­ją. Ly­gi­nant su da­bar­ti­niais, ži­no­ma, sky­rė­si ir jų dy­džiai, ir ap­dai­la, bet pats sti­lius iš­li­ko toks pat“, – apie dar­bo spe­ci­fi­ką pa­sa­ko­jo J. Var­ne­lie­nė. Dau­giau­sia dar­bo mo­te­ris tu­ri prieš Ka­lė­das ir ki­tas šven­tes. Žmo­nėms – šven­tės, o J. Var­ne­lie­nei – pats dar­by­me­tis. Pa­si­tai­ko ir to­kių, ku­riems žais­liu­ko pri­rei­kia pas­ku­ti­nę mi­nu­tę, ta­čiau mo­te­ris ir šiems ne­at­sa­ko. Po­pu­lia­riau­sie­ji ka­ti­nu­kai ir pe­lė­džiu­kai tin­ka bet ko­kiai pro­gai, juos mėgsta ir ma­ži, ir di­de­li. Tai ne tik žais­liu­kai, jie tu­ri ir prak­tiš­ką­ją ver­tę – ga­li bū­ti nau­do­ja­mi kaip pa­gal­vė­lės – tur­būt to­dėl la­biau­siai žmo­nėms ir yra „pri­li­pę“. Jei yra pa­gei­da­vi­mų, mo­te­ris da­ro sta­lo kor­te­les, kvie­ti­mus, o tai nė­ra pa­grin­di­nė jos veik­la. „Žmo­nės klau­sia, ka­da il­siuo­si, bet aš at­sa­kau, kad pail­siu siū­da­ma. Ten­ka ir pa­va­ka­ro­ti, ir pa­nak­ti­nė­ti, ypač prieš šven­tes, ta­čiau man ši veik­la yra be ga­lo ma­lo­ni. Pa­jun­tu, kad esu žmo­nėms rei­ka­lin­ga, kai pa­dė­ko­ja, vie­ni ki­tiems pa­sa­ko­ja, ge­ru žo­džiu pa­mi­ni – man tai pa­glos­to šir­dį. Sma­giau­sia, kai ma­tai be­si­šyp­san­čius žmo­nes – ma­ty­ti, kad džiau­gia­si ma­no siu­vi­niais. Be ga­lo ma­lo­nu do­va­no­ti žmo­nėms džiaugs­mą“, – įspū­džiais da­li­jo­si rie­ta­viš­kė.

Di­džiau­sias ramstis – duk­ra

J. Var­ne­lie­nė siu­va pa­gal in­di­vi­du­a­lius no­rus bei pa­gei­da­vi­mus, bet kar­tais žmo­nės at­ei­na ir ren­ka­si iš to, kas jau pa­siū­ta. Tu­rė­da­ma lai­ko mo­te­ris iš­va­žiuo­ja į mu­ges: va­žiuo­tų daž­niau, bet trūks­ta lai­ko, o ir prieš važiuojant reikia pa­si­ruoš­ti ne­ma­žą žais­lų asor­ti­men­tą. Mo­te­ris juo­kau­da­ma sa­kė, kad po dar­bo kny­gy­ne bei siu­vi­mo lais­vo lai­ko be­lie­ka tik žo­lei nu­pjau­ti. „Jei pa­vyks­ta ko­kiam sa­vait­ga­liui iš­trūk­ti pail­sė­ti, tai la­bai džiau­giuo­si. Anks­čiau siū­da­vau ir sa­vait­ga­liais, da­bar sten­giuo­si pla­nuo­ti lai­ką, kad pa­vyk­tų sa­ve pa­le­pin­ti bent lais­vo­mis nuo dar­bo die­no­mis. Prieš šven­tes to pa­da­ry­ti ne­pa­vyks­ta, nes esu rei­ka­lin­ga žmo­nėms“, – sa­kė mo­te­ris. J. Var­ne­lie­nė tu­ri duk­rą Guo­dą, ku­riai taip pat ne­stin­ga me­ni­nių ge­bė­ji­mų – ji yra fo­to­gra­fė. „Ji – ma­no pa­spir­tis: su­kū­rė eti­ke­tes, vi­zi­ti­nes kor­te­les, pa­da­ro gra­žių nuo­trau­kų. Ji – di­de­lis rams­tis, gau­nu iš jos la­bai ver­tin­gų pa­ta­ri­mų.“