Sovietmečiu populiarus keramikos menas šiandien ieško savo kelio
Keramika – viena seniausių lietuvių liaudies meno rūšių. Dar ir šiandien sovietmečio menininkų sukurti molio dirbiniai puošia mokyklas, ligonines ar parkus. Sovietmečiu klestėjusi meno rūšis šiandien atrandama laisvalaikio užsiėmimuose kaip meno terapija. Vis dėlto, pasak skulptorės keramikės Audronės Dambrauskienės, kol kas keramikos menas mūsų šalyje klestėjimo nejaučia.
Nors keramikos meną lietuviams įvertinti iš naujo, panašu, prireiks laiko, po ilgokos pertraukos prie kūrybos grįžusi Audronė Dambrauskienė išgyvena itin intensyvų kūrybinį laikotarpį: jos kurtas pano – didelis akmens masės lipdinys pavadinimu „Upė“ – papuošė Vilniaus Užupio gyvenamųjų namų kvartalą „Užupio etiudas“, netrukus menininkė pradės ir dar vieną projektą, skirtą Kauno Santakos parkui.
2014 m. pristatėte didelį pasisekimą turėjusią parodą „Akmens veidai“, po jos iš karto sekė pano projektas Vilniuje. Kas lemia, kad jūsų kūryba domimasi ir ji vertinama?
Turiu be galo daug idėjų ir sumanymų, kuriuos noriu įgyvendinti. Man labai įdomu dirbti, daryti kažką naujo. Mane auginusi teta pasakojo, kad visai mažutė paklausta, ko noriu, atsakydavau: „To, ko nėra“. Kai klausdavo, ką paišau, atsakydavau: „Tai, ko nėra“. Šis moto išliko iki šiol. Mano gyvenimas nebuvo lengvas pasivaikščiojimas – turėjau nutraukti kūrybą, nes reikėjo slaugyti sergančius artimuosius. Sau pasižadėjau, kad jeigu pasitaikys galimybė, būtinai surengsiu parodą, o nuo jos prasidėjo ir naujas kūrybinis etapas.
Kodėl saviraiškai pasirinkote būtent keramiką ir kur ieškote įkvėpimo?
Didžiausias įvėpimo šaltinis – gamta, jos formos, spalvos, faktūros. Norisi, kad ir pats kūrinys darniai susilietų su aplinka, todėl renkuosi aptakias formas, be aštrių kampų, kad perėjimai netrikdytų nei gamtos, nei žmogaus ramybės. Dar nuo studijų laikų žymusis Antonio Gaudi tapo mano įkvėpėju. Jis savaip atkartoja gamtos formas – kažką patvirtina, kažką paneigia. Laisvą bėgančią liniją naudoju ir savo kūryboje. O molis yra labai dėkinga medžiaga, iš kurios galima padaryti beveik viską – čia menininkas atsiskleidžia ir kaip tapytojas, ir kaip grafikas, ir kaip skulptorius. Kūrinį iš molio galima taisyti, lipdyti naujai, tobulinti iki visiško idėjos įkūnijimo.
Akmens veidus lipdžiau be projektų, tiesiog įsiklausydama į medžiagą. Būdavo, kad vieną veidą palikdavau „pailsėti“ ir užsiimdavau kitu, kol pajusdavau, kad jau galima grįžti prie pirmojo. Man patinka dirbti su gyva medžiaga, kuri tiesiog prisigėrusi savyje istorijos, reikia tik leisti jai atsiskleisti. Nemėgstu glazūros, man patinka natūralios spalvos, stambių formų kūriniai, todėl save suvokiu daugiau kaip skulptorę, dirbančią su moliu ar akmens mase. Ateityje planuojame išbandyti dar vieną naują medžiagą – specialų betoną, iš kurio formuojami dirbtiniai akmenys, žinoma, aš bandysiu sukurti ne akmenis, o skulptūras.
Ar tai ne per „sunkus“ menas moteriai? Juk skulptūros ir didesnio formato lipdinių kūrimui reikia nemažai fizinių pastangų.
Kurdami pano „YIT Kausta“ statybos bendrovės užsakymu gyvenamųjų namų projektui „Užupio etiudas“ rankomis perminkėme 1,5 tonos akmens masės. Nuovargis išties buvo didžiulis. Ypač, kai reikia ir užlipti, ir pernešti sunkius kūrinius ar jų detales. Laimei, prieš penkerius metus sutikau žmogų Saulių Šiurkų, kuris tapo mano partneriu ir bendraminčiu. Rugsėjo mėnesį planuojame susituokti. Kai dirbi su žmogumi, kuris yra visapusis partneris, o pats darbas teikia džiaugsmo, sunkumų nesureikšmini. Tai net ne darbas, o tiesiog gyvenimas, kurį pasirinkai.
Po truputį atgyja menas gyvenamojoje aplinkoje. Ar keramikos menas Lietuvoje atgimsta?
Gaila, bet negaliu teigti, kad atėjo keramikos „aukso amžius“. Neteko girdėti apie kitus lauko lipdinius. Kuriant ir montuojant „Užupio etiudo“ pano daug ką su vyru mums teko išrasti patiems, nes tiesiog nebuvo su kuo pasitarti. Žinoma, montuodami pano Vilniuje sulaukėme labai daug teigiamo dėmesio, kuris rodo, kad esme pasiilgę tikrojo meno. Tikiu, kad žmonės savo namams vis dažniau norės suteikti išskirtinumo ir grožio, o kurdami gyvenamąją aplinką kviesis ne tik profesionalius dizainerius ar kraštovaizdžio formuotojus, bet ir menininkus, kurių darbai turi išliekamąją vertę.
Bet juk keramikos studijų skaičius pastaraisiais metais tik auga, keramika tampa atsipalaidavimo terapija suaugusiems ir populiariu laisvalaikio užsiėmimu vaikams.
Reikia pripažinti, kad keramika Lietuvoje nuėjo lengviausiu – „popso“ ir technologijų sureikšminimo, keliu. Šalyje yra tikrai nemažai keramikos studijų, būrelių vaikams ir suaugusiems, netgi kaimo sodybų, kur mokoma žiesti puodą, nusilipdyti vazą ar pan. Tačiau nepaisoma esmės.
Menas, visų pirma, yra mintis, o medžiaga padeda tą mintį realizuoti. Jei tai „atsipalaidavimo terapija“, didelių reikalavimų nekeliu. Tačiau kai žiūriu į meno mokyklų ugdytinių darbus, kurie visi vienodai gražūs, kadangi daromi pagal idėjinį šabloną, darosi daugiau nei graudu. Galbūt tokius darbelius pirks Kaziuko mugėse, tačiau meninės vertės jie neturi. Čia matau didelę mokytojų atsakomybę, nes į jų rankas patenka ir gabieji vaikai, kuriuos reikia ne tik išmokyti dirbti su moliu, bet, visų pirma, išlaisvinti jų mintį, fantaziją, kad jie taptų tikrais menininkais ir kūrėjais.
Ne paslaptis, kad pano projektą užsakė ne Vilniaus savivaldybė ar už meną atsakingos institucijos, o privati statybos bendrovė, siekdama suteikti naujam gyvenamųjų namų kvartalui išskirtinumo. Ar verslininkai darė įtaką kūrybos procesui?
Negalėčiau dirbti pagal užsakymą, todėl pano idėja nėra „pritempta“ prie kažkieno vizijos. Turėjome visišką kūrybinę laisvę. 2014 m., po savo darbų parodos, aš pati kreipiausi į „YIT Kaustą“, prašydama suteikti patalpas dirbtuvėms, parodžiau savo darbus, papasakojau kūrybinius sumanymus, ir radome bendrą kalbą, tam tikra prasme jie tapo mūsų mecenatais. Tai nėra kažkas neįprasto, netgi žymiausi pasaulio menininkai Mikelandželas, Rafaelis ar A. Gaudis turėjo savo „patronus“, kurių dėka buvo įgyvendintos jų kūrybinės idėjos.
Į savo kūrinius aš įdedu labai daug darbo, šilumos ir gerų emocijų. Nesistengiu savo kūriniais įstatyti žiūrovo į rėmus, juose nerasite vienareikšmiškumo. Didysis pano „Upė“ yra abstrakcija, kuri palieka laisvę fantazijai. Tiesiog jaučiu, kad šiame kūrinyje kiekvienas gali įžvelgti ir atrasti tik jam svarbių dalykų.