Mažeikių žydų genocido ir palaidojimo vietoje – netradicinė pamoka
Rugsėjo 23 d., penktadienį, Lietuvos žydų genocido dieną, Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Sigutė Bernotienė dalyvavo Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos antros klasės moksleivių netradicinėje pamokoje „Akistata su istorija“, kuri vyko Mažeikių žydų genocido ir palaidojimo vietoje prie Ventos upės.
„Atminties keliu“ – keliu, kuriuo 1941m. vasarą į žudynių vietą Pavenčiuose buvo varomi mūsų krašto žydų tautybės žmonės, atvykę II ir III klasių gimnazistai kartu su Mažeikių savivaldybės mero pavaduotoja Sigute Bernotiene, gimnazijos direktore Asta Žukauskiene, direktoriaus pavaduotoju ugdymui Laimonu Terasiumi bei kitais pamokos svečiais, sustoję į „Atminties ratą“, kalbėjome apie holokaustą. Skaudi tema… Bet norint išvengti bet kokių spekuliacijų, reikia diskutuoti net skaudžiausiomis temomis, reikia pripažinti istorines klaidas ir padarytus nusikaltimus.
Lietuvos ir lietuvių tautos istorijoje gausu liūdnų datų ir įvykių. Vienas iš pačių liūdniausių – XXa. 5–asis dešimtmetis, kai mes dėl nusikalstamo kaimynų sąmokslo praradome savo valstybę, patyrėme pirmuosius trėmimus į Sibirą, buvome įvelti į Antrojo pasaulinio karo sūkurius ir praradome gausią tautinę mažumą, kuri amžino poilsio atgulė Lietuvos miestų ir miestelių miškeliuose. Pavenčiai yra viena iš daugiau nei 200 vietų Lietuvoje, kur Antrojo pasaulinio karo metu vyko masinės žydų žudynės. Čia, 1941 metų vasarą, netekome apie 4000 savo kraštiečių, gyvenusių šalia mūsų, kūrusių mūsų valstybę, puoselėjusių savas tradicijas ir kultūrą. Aukų atminimą gimnazistai pagerbė tylos minute.
Kad suvoktume istoriją, labai svarbu žinoti įvykius. Trečiokai Brigita Stankūnaitė, Monika Vaškytė, Vytas Kereišis ir Gintaras Rėpšas priminė faktus apie holokaustą nacių okupuotoje Europoje, Lietuvoje ir mūsų mieste.
Kas holokausto istorijoje skaudžiausia? Kodėl? Atsakydami į šį klausimą gimnazistai teigė, kad jiems skaudžiausia tai, jog nužudyta daug nekaltų žmonių, kad tarp žuvusiųjų buvo daug vaikų ir kad prie genocido prisidėjo lietuviai.
Istorija yra tokia, kokia yra. Praeities įvykių pakeisti nebeįmanoma… Bet galima nebekartoti praeities klaidų. Todėl mokiniams buvo priminta, kaip svarbu išsaugoti žmogiškąsias vertybes – orumą, toleranciją, meilę savo artimui, pagarbą žmogui.
Kalbant apie holokaustą minimi skaičiai: 6 milijonai žuvusių, iš jų 1,5 milijono vaikų, Lietuvoje sunaikinta virš 90% žydų, Pavenčiuose sušaudyta apie 4000 žmonių. Žmogus nėra skaičius. Kiekviena holokausto auka turėjo savo vardą. Rugsėjo 22-23 dienomis Lietuvoje skaitomi Holokausto aukų vardai, ištariant konkrečioje vietovėje gyvenusių žmonių vardus ir pavardes. Ruošdamiesi pamokai, IIf klasės gimnazistai ant akmenukų užrašė Pavenčiuose sušaudytų aukų vardus. Kiekvienas pamokos dalyvis garsiai perskaitė ant akmenuko užrašytą vardą. Akmuo žydų kultūroje labai svarbus. Eidami į kapines ar į artimųjų žūties vietą, jie neša akmenėlius, kaip dėmesio ženklą. Akmenėliai paliekami kapinėse ir niekada nenuimami. Ši sena tradicija atkeliavo iš Artimųjų Rytų.
Pamokos metu ketvirtokė Goda Urbonaitė smuiku griežė melodiją iš kino filmo „Šindlerio sąrašas“. Mažeikių savivaldybės mero pavaduotoja S.Bernotienė į pamoką atsinešė akmenuką be užrašyto vardo. Kalbėdama ji gimnazistams akcentavo, kad ne visų holokausto aukų vardai yra žinomi.
Pamoką apibendrino gimnazijos direktorė išsakydama mintį, kad tai buvo jaudinanti istorijos ir gyvenimo pamoka.