A. Krupavičius: Kaip turėtų atsirasti įrodymais pagrįsta aukštojo mokslo politika?
Nors šių laikų politika turėtų būti viešųjų, t.y. bendrų visai visuomenei reikalų tvarkymas, deja, realūs politikos sprendimai dažniausiai vienoms visuomenės grupėms yra naudingesni nei kitoms. Ir surastume ne vieną atvejį, kai viešieji sprendimai išimtinai naudą suteikia tik labai siauroms visuomenės grupėms, nors daug rašalo išlieta ir kompiuterio klavišų spausta apie įrodymais grįstą politiką ir sprendimus joje.
Tačiau iš bendrų svarstymų nusileiskime ant žemės ir pakalbėkime apie tą atvejį, kuris ir bus aptariamas toliau. Juo bus aukštojo mokslo tinklo pertvarka. Ar tos pertvarkos ašis – aukštojo mokslo tinklo konsolidavimas, po kurio Lietuvoje liktų 3-5 universitetai ir gal dar keli jų padaliniai – yra pagrįsta tinkamais įrodymais? Beje, universitetų skaičiaus sumažinimas pagal tokį planą, kai jų skaičius mažėtų maždaug 4 kartus, būtų bent Europos mastais beprecedentis, nes niekur tokio masto mažinimo nebūta.
Galimų sprendimų pagrindimas
Jau kuris laikas Lietuvos aukštojo mokslo tinklo pertvarkos iniciatorių „biblija“ yra Europos universitetų asociacijai parengta Enora Bennetot Pruvot, Anna-Lena Claeys-Kulik ir Thomas Estermann studija „Modeliuojant strategijas efektyviam universitetų finansavimui Europoje“ (ang. Designing strategies for efficient funding of universities in Europe). Ji atsirado 2015 m. kaip DEFINE projekto, Europos universitetų asociacijos vykdyto 2012-2015 m., ir skirto efektyviam universitetų finansavimui išanalizuoti, rezultatas.
Čia sustokime. Palaukite, koks šios studijos pavadinimas? Perskaitykite jį dar kartą. Teisingai – studijoje analizuojama ir bandoma surasti efektyvias aukštojo mokslo ir universitetų finansavimo strategijas. Vadinasi ji, anaiptol ne tik ir ne tiek apie nacionalinių aukštojo mokslo sistemų/tinklo pertvarkymą ir universitetų jungimus/nejungimus, o apie efektyvų jų finansavimą.
Toliau į mišką ir medžių daugiau. Studijoje yra trys dalys/pranešimai: a) veiklos rezultatais grindžiamas finansavimas (ang. performance- based funding) b) universitetų sujungimai (ang. university mergers), jų sąnaudos bei nauda, o galiausiai, c) finansavimas pagal kompetenciją (ang. funding for excellence) arba viešojo finansavimo schemos, skatinančios universitetų kompetencijos(-ų) vystymą.
Akivaizdu, kad Lietuvoje aukštojo mokslo tinklo pertvarkos propaguotojai DEFINE tyrimą skaitė selektyviai ir iš jo pasirinko tik vieną pranešimą. Kad būtų patogiau vieną galimą politikos pasirinkimą argumentuoti mes bent trumpai peržvelkime visas šio tyrimo sritis ir jų idėjas, nes efektyvi universitetų finansavimo strategija Lietuvai reikalinga kaip oras. Kad universitetai yra finansinėje klinikinėje mirtyje, tas jau gerai žinoma. Dar daugiau, naujas universitetų finansavimo modelis ir turėtų būti svarbiausia šiandieninės aukštojo mokslo politikos dalis. Deja, apie jį beveik nekalbama.
Bet grįžkime prie Europos universitetų asociacijai atlikto tyrimo. Pirmasis kelias – veiklos rezultatais grindžiamas finansavimas (arba paprasčiau – finansavimas pagal rezultatus) gerai vertinamas dėl galimybių naudoti finansavimui pamatuojamus rodiklius, taip pat kaip didinantis išlaidų skaidrumą ir sukuriantis stimulus konkretiems tikslams pasiekti. Tačiau faktiškai finansavimas pagal rezultatus skirtingose šalyse yra itin įvairiai naudojamas, t.y. nuo būdo mokslo ir studijų institucijoms paskirstyti valstybės finansavimą iki valdymo instrumento ir stimulų mechanizmo, kuris keistų institucijų veiklas, pvz. skatintų tarptautiškumą, aukštojo mokslo prieinamumą ir kita.
Iš 28 nacionalinių mokslo ir studijų sistemų apir teigiama, kad finansavimas pagal rezultatus iš dalies naudojamas skiriant asignavimus studijoms (naudojami įvairūs su absolventais susiję rodikliai), iš dalies ar net žymiu mastu jis taikomas skiriant lėšas tyrimams (rodikliai publikacijoms, išoriniam tyrimų finansavimui etc.).
Bendrai finansavimo pagal rezultatus pagrindas gali būti specialios formulės ir veiklos sutartys. Specialios formulės gerokai skiriasi įvairiose šalyse. DEFINE tyrime nurodoma, kad Lietuva finansavimo pagal rezultatus formulėje naudoja vos 3 rodiklius: bakalaurų ir magistrų skaičių, darbuotojų skaičių ir patalpų dydį. Panašu, kad Lietuvos duomenis rektorių konferencija pateikė nepilnus, nes universitetai gauna valstybės lėšas, pvz. už mokslingumo rezultatus, bet tai nėra minima šiame tyrime. Tačiau visais atvejais Suomijoje analogiškos formulės rodiklių yra daugiau ir jie įvairesni: darbuotojų ir kreditų, kuriuos įvykdė studentai, skaičiai, įgytų bakalauro, magistro ir daktaro laipsnių skaičiai, išorinis mokslo institucijos finansavimas, ir atskirai ES ir tarptautinis finansavimas, absolventų įsidarbinamumas, dėstytojų tarptautiškumas, mokslo publikacijos, strateginiai mokslo ir studijų institucijų planai.
Pagal išlaidas moksliniams tyrimams santykyje su BVP, Lietuva atsilieka ir nuo Europos Sąjungos vidurkio
Veiklos sutartys tarp valstybės ir universitetų yra Austrijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir kitose šalyse. Kad nedaugžodžiautume, žvilgtelėkime į Nyderlandų patirtį. Finansavimo pagal rezultatus atskaitos taškas buvo universitetų strateginiai planai su prioritetais 3-se srityse: a) gerinti studijų rezultatus (7 rodikliai, tokie kaip absolventų dalis, kokybės vertinimas etc.), b) studijų ir tyrimų kryptingumo stiprinimas, c) tyrimų poveikio ir pritaikymo didinimas. Po išorinio vertinimo šie planai tapo sutarčių su universitetais pagrindu 2012- 2016 metams. Lietuvoje apie sutartis su aukštosiomis mokyklomis, deja, tik kalbama. Jų projektai, sako, yra Švietimo ir mokslo ministerijos stalčiuose, bet nesiseka rasti, į kurios stalčius jie buvo padėti. Jau bent kelerius metus. Gal naujai valdžiai pavyks surasti. Čia visai be ironijos.
Bet dar sugrįžkime į Suomiją. Nuo 2015 m. Suomija atnaujino trimečio bazinio universitetų finansavimo formulę, įtraukdama į ją strateginį finansavimą (25 proc.), lėšas studijoms (41 proc.) ir tyrimams (34 proc.) pagal poveikio, kokybės ir tarptautiškumo dimensijas. Iš pirmo žvilgsnio tikrai logiškas modelis. Ar galėtų būti panašus ir Lietuvoje? Bent svarstyti reikėtų.
Finansavimas pagal kompetenciją yra antrasis kelias į efektyvesnį universitetų finansavimą. Šioje srityje bene ilgiausią istoriją turi Jungtinės Karalystės Tyrimų kompetencijos programa (ang. Research Excellence Framework), nes jos pradžia buvo lygiai prieš 30 metų – 1986 metais ir po to jos vertinimai vykdyti jau 7 kartus. Paskutinis vertinimas buvo 2014 metais. Šios programos esmė yra kokybinis itin specializuotas tyrimų būklės vertinimas šalies mokslo ir studijų institucijose. Pagal šio vertinimo rezultatus yra skiriamas mokslo ir studijų institucijoms bazinis finansavimas jų tyrimams. Kad Lietuvos mokslo vertinimo sistema gali būti geriau valdoma yra plačiai žinoma tiesa. Antra vertus, mokslinių tyrimų finansavimas turėtų sudaryti didesnę dalį bendrame universitetų biudžete, nes kaip tik pagal išlaidas moksliniams tyrimams santykyje su BVP, Lietuva atsilieka ir nuo Europos Sąjungos vidurkio. Kompetencijos centrų Lietuvoje idėja, kuri atitiko finansavimo pagal kompetenciją logiką, deja, numirė nespėjusi gimti. Tačiau finansavimo pagal kompetenciją instrumentai galėtų būti tvaresnės ir efektyvesnės universitetų finansavimo sistemos dalimi. Kodėl gi ne, nes tai vienas tinkamų kelių į tarptautiškai konkurencingesnius tyrimus.
Kaip sujungti universitetus?
Dabar eikime prie universitetų jungimų. Jie irgi vienas iš būdų siekti geresnio ir efektyvesnio viešojo universitetų finansavimo, o kaip rezultatas ir jų veiklos, Lietuvoje jis regimas kaip greitkelis universitetams ir aukštajam mokslui. Ką DEFINE tyrimas sako apie tai?
Pirmiausia jungimas buvo apibrėžtas kaip procesas, kurio išdavoje išnyksta bent vienas juridinis asmuo, paprastai jį įjungiant į naują ar esamą instituciją. Kai nacionaliniu mastu mažinamas aukštųjų mokyklų skaičius, tai vadinama koncentracija, kuri vyksta per sujungimus ar/ir federacijų/ regioninių centrų kūrimą. Toliau jungimai(si) yra kelių rūšių pagal keturis parametrus. Pirma, pagal institucijų dydį yra horizontalūs, kai jungiasi panašaus dydžio institucijos (iš karto reikia pasakyti, kad jie itin reti), ir vertikalūs, kai jungiasi didelė ir maža institucija. Antra, pagal institucijos pobūdį gali būti panašių ir vienas kitą papildančių (t.y. skirtingų pagal mokslo ir studijų sritis) institucijų jungimasis, pvz. panašių universitetų jungimasis bus, kai susilies du bendrieji arba plataus profilio (ang. comprehensive) universitetai tarpusavyje (tai gana retas atvejis); papildantys jungimaisi būtų, kai sujungiami technikos universitetai ir kolegijos, specializuoti universitetai ir tyrimų centrai etc. Trečia, integracijos gylis, nes institucijų sujungimas gali būti visaapimantis, kai susikurs vienalytė organizacija, ir dalinis, pvz. federacijos/klasterių sukūrimas. Galiausiai, ketvirta, nacionalinės sistemos restruktūrizavimas, pvz. 2003 – 2007 m. Danijoje, kai vietoje 12 universitetų liko 8 (sumažėjo jų skaičius trečdaliu). Danijos atveju prie klasikinių universitetų buvo jungiami tyrimų centrai ir institutai, taip pat specializuoti mažesni universitetai. Išdavoje liko 5 klasikiniai (Kopenhagos, Aalborgo, Aarhuso, Roskildes, Pietų Danijos) ir 3 specializuoti universitetai (Danijos technikos, Kopenhagos IT Ir Kopenhagos verslo mokykla).
Tad svarbiausia žinia, kad universitetų jungimaisi yra itin įvairūs ir jie turi daug veidų. Tačiau kiekvienas jungimo(si) atvejis turi turėti akademinį pagrindimą, o po to ir ekonominį. Jungimų projektai be visaapimančio vertinimo ir pasekmių prognozės akademiniams rezultatams, ekonominės sąnaudų ir naudos analizės, poveikio nacionalinėms mokslo ir studijų sistemoms tyrimų neturi būti svarstomi, išskyrus tuos atvejus, kai patys universitetai savo ištekliais įgyvendina jungimąsi. Beje, be minėtų sąlygų sėkmingi jungimai neįvyksta.
Kaip taisyklė, iš susijungimų laukiama geresnės kokybės, didesnio efektyvumo ir panašiai. Tačiau net tik aukštojo mokslo, bet ir kitų viešojo sektoriaus sričių, pavyzdžiui, Danijos, Norvegijos, Jungtinės Karalystės patirtys sveikatos apsaugoje, kai prie didesnių institucijų buvo prijungiamos mažesnės (atvejų, kai jungiasi dvi didelės institucijos visuose sektoriuose būna itin retai, nes nesėkmės rizikos kaina tuomet būtų itin aukšta), yra gerokai nuviliančios. Konkrečiai tų jungimų sąnaudos personalui ir infrastruktūrai buvo itin didelės, veiklos rezultatai ir efektyvumas ne tik kad neaugo, bet mažėjo, o dėl sumažėjusio institucijų skaičiaus mažėjo ir paslaugų konkurencija ir jų pasiūla, kokybės rodikliai taip pat negerėjo. Aukštajame moksle dar papildoma ir labai sudėtinga jungimų kliūtimi yra skirtingų akademinių kultūrų suliejimas, o pats jungimo procesas yra sunkiai valdomas. Paprastai problemų kyla jungimų komunikacijoje tiek organizacijų viduje, tiek ir visuomenei. Galiausiai finansinės jungimų sąnaudos yra itin aukštos.
DEFINE tyrime labai aiškiai suformuluota rekomendacija dėl jungimų ir ją vien dėl tikslumo reikia pacituoti: „prieš pasiryžtant jungimo procesui kitos bendradarbiavimo formos turi būti pilnai išnagrinėtos, garantuojant, kad nei viena iš jų neleistų pasiekti geresnių akademinių rezultatų [nei jungimas – AK].“ Dar daugiau, šio tyrimo autoriai pastebi, kad net pradėjus planuoti jungimus turi išlikti veiksmų laisvė nutraukti procesą (pvz. taip atsitiko Velse), jei partneriai prarado interesą jam, ar tampa aišku, kad jungimo sąnaudos gerokai viršys naudą. Kitais žodžiais, rekomendacijos Europos universitetų asociacijai dėl universitetų jungimų yra itin atsargios. O sėkmingų jungimų formulė yra paprastai nepaprasta, nes jie turi būti apskaičiuoti, suplanuoti, tinkamai įgyvendinami, atskaitingi visuomenei, įtraukiantys akademinę bendruomenę.
Lietuvoje, matyt, kai kurios mokslo ir studijų institucijos galėtų jungtis, o ir susijungimų jau turėjome. Ankstesnių mokslo ir studijų institucijų jungimų išdavoje radosi Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Gamtos tyrimų bei Fizinių ir technologijos mokslų centrai. Bet šiuo metu alternatyvos jungimams Lietuvoje nėra išnagrinėtos. Iš anksto bandoma įteigti, kad jungimai yra geriausias kelias.
Priešingai, įrodymais grįsta aukštojo mokslo politika, kurdama naują universitetų finansavimo modelį, turi derinti bent kelias, o gal ir visas tris aptartas strategijas, t.y. finansavimas pagal rezultatus ir kompetenciją, taip pat galbūt ir aukštųjų mokyklų jungimą (bet įvairiomis formomis). Galimi universitetų jungimai ir aukštojo mokslo tinklo pertvarka neturi tapti nulinės sumos žaidimu (dažniausiai užkulisinių susitarimų išdavoje, nors kaip tik viena svarbiausių jungimų politikos sėkmės prielaidų yra maksimalus skaidrumas), kai kažkas laimi aukso puodą (net jei jis būtų pridengtas kokiu nors dešimtis milijonų kainuojančio bandomojo projekto šydu ir vieną tokį A. Butkevičiaus vyriausybė buvo besvarstanti), o kiti lieka prie suskilusios geldos. Dar viena ne mažiau svarbi pastaba – negalima daryti išskirtinumo klaidos, t.y. rinktis tik vieną sprendimo scenarijų, neįvertinus tinkamai kitų. Kitaip bus vargas dėl neįvertinimo.
