Pasveikino šimtą metų šventusią jubiliatę
Gruodžio 19 d. Jonavos rajono savivaldybės direktoriaus pavaduotoja Vijolė Šadauskienė ir Socialinės paramos skyriaus vedėja Daiva Ūselienė sveikino šimtą metų šventusią Stefą Šukutienę.
Jos vaikaičiai – klebonas Audrius Mikitiukas, jo sesuo Laima – ne be pasididžiavimo pasakojo apie mylimą babytę, prisimindami, kaip jie – visi šešiolika vaikaičių – laiką leisdavo prie Dubysos, pas babytę: privalgys skrylių, kiulkių – ir bėgte maudytis! Iš pradžių irgi juokavusi močiutė surimtėjo: „Žiūriu pro langą – žmonės mikliai laksto, o aš jau nebepaeinu“…
Gyvenimas Stefos Šukutienės nelepino: tarnavo pas buožes, ganė karves, sunkiai dirbo… Užaugino 5 vaikus, sulaukė 16-os vaikaičių, 32 provaikaičių ir 3 proprovaikaičių. Vis dėlto geri laikai buvo: sodyba prie Dubysos, karvės, daržai, bičių aviliai ir aplink lakstantys vaikaičiai: tik spėk abriedukus virti ar blynus kepti… O dar pamegzti norisi.. . Beje, močiutė mezga iki šiol.
Maistui ponia Stefa niekada nebuvo išranki ir, jei kas pagamindavo ką nors skanaus, vis primindavo: „Nepratus aš, ko yra, tas ir gerai“. O smarkiau susirgo vieną vienintelį sykį, kai pardavė namą ir išvažiavo pas dukrą gyventi. Gal savų namų ilgesys ramybės nedavė?
Ilgaamžiškumo paslaptis? Humoro nestokojanti babytė ir vėl juokiasi: „Kai tik balius, – pirmoji pradedu dainuoti, labai mėgstu dainuot, taurelę iki dugno išlenkt!“ Vėliau surimtėja: „Ale kai dirbdavom, tai dirbdavom“. Laukininkystė, karvių melžimas, o dar keturiasdešimt dienų – rugius, miežius – viską reikėdavo vežimais tempti…
Dosnumas. Dievas babytei dosnus metų turbūt todėl, kad ponia Stefa visą laiką buvo sąžininga, mylėjo žmones, kiek galėdama jiems padėjo. „Man malonu žmonėms padėti, kiek galiu, ne po daug, po biškį“, – sakė močiutė.
Atsisveikindami linkime poniai Stefai mylinčių ir rūpestingų artimųjų apsuptyje pačių gražiausių metų ir, žinoma, neprarasti humoro jausmo: bendraujant su babyte beveik netilo juokas…