Ž. Pinskuvienė: „Nepajudinami biurokratų klanai, arba kova su devyngalviu slibinu“
Dažnai išgirdę apie reorganizaciją ar bet kokias permainas, ilgus metus „šiltose“ vietose patogiai įsitaisę ir dažnai net ne po vieną, o ištisomis giminėmis „ramiuose užutekiuose“ įsikūrę valstybės tarnautojai ir kiti darbuotojai tiesiog sustingsta iš baimės – kas dabar bus? Gal būtų per daug norėti, kad tie, kuriuos žadama atleisti, siekiant optimizuoti vienos ar kitos įstaigos darbą, panaikinti besidubliuojančias funkcijas, pagaliau įvertinus jų niekinį indėlį į įstaigos veiklą ir jos rezultatus, pagalvotų apie biudžeto lėšų taupymą ir naudą valstybei. Tačiau apie valstybę jie negalvoja nei permainų akivaizdoje, nei savo kasdieniame darbe. Paprastai pagrindinės jų mintys sukoncentruotos į naudą sau ir savo „genčiai“.
O jau kai pajudini tokį „vyr. specialistą“ ar jo „genties“ narį, išgirsi ko negirdėjęs ir būsi apkaltintas visomis pasaulio nuodėmėmis. Dar gali sulaukti ir grasinimų…
Ir kaip taisyklė garsiausiai šūkauja ir nebūtomis skriaudomis dengiasi tie, kurie iš tiesų savo valstybei nieko neduoda, o į darbą ateina ne tam, kad dirbtų, galvotų, kurtų, o tam, kad ramiai praleistų dieną ir pasiimtų algą. Iš savo patirties galiu pasakyti – geras, profesionalus, atsakingas žmogus, nesvarbu, kokioje srityje bedirbtų – niekada nebus atleistas. O jeigu jau taip nutiks, kad dėl vienų ar kitų priežasčių liks be darbo, jis neverks, nesiskųs, nesisvaidys kaltinimais ir grasinimais. Nes toks žmogus puikiai žino savo vertę ir ilgai be darbo tikrai neužsibūna.
Pastarosiomis dienomis, klausydama naujosios Vyriausybės kanclerės Mildos Dargužaitės planų efektyvinti Vyriausybės aparatą, mažinant biurokratų skaičių, bei siekti, kad darbas būtų orientuotas į rezultatus, negaliu nepritarti ir nesveikinti tokios reikalingos ir jau taip per ilgai atidėliotos iniciatyvos. Apie poreikį bent kiek sumenkinti per 26 nepriklausomybės metus nežmoniškai išsipūtusį biurokratų, įvairaus plauko specialistų ir kitų baisiai svarbių, bet nežinia ką veikiančių darbuotojų skaičių kalbama jau ne pirmi metai. Tačiau, deja, laikas eina, o imtis konkrečių veiksmų niekas taip ir neišdrįsta.
Ir aš puikiai žinau, kodėl. Nes išdrįsau. Dabar esu maišoma su žemėmis, nors vienintelis mano siekis visada buvo ir yra – žiūrėti, kas naudinga ne vienam, ar kitam „šiltai“ sėdinčiam „specialistui“, o valstybei. Ir patikėkite manimi, valstybei tokie „specialistai“ neatneša jokios naudos, dargi bylinėdamiesi ir kovodami prieš kažkokius mistinius priešus, patys elgiasi kaip priešai ir toliau švaisto valstybės pinigus, kuriuos išsireikalauja išmokėti kompensacijų, moralinių žalų ir kitu pavidalu. Nors patys puikiai suvokia, kad tie pinigai yra visų Lietuvos žmonių ir jiems jie tikrai nepriklauso…
Taigi, tapusi mere, vykdyti valstybės institucijų efektyvinimą pradėjau mažame Širvintų krašte: taupydama valstybės pinigus, siekiau pertvarkyti savivaldybės etatus. Galiu tik įsivaizduoti, kas dėsis ir su kokiu pasipriešinimu teks susiduri kanclerei, bandant tai padaryti valstybiniu mastu. Labai noriu tikėti, kad ji nepabūgs ir nesitrauks, nors visada daug lengviau nuleisti rankas ir, gailint savo nervų bei sveikatos, palikti viską kaip yra.
Tačiau jeigu paliksime viską kaip yra, valstybėje niekada neužteks pinigų pensijoms didinti, algoms kelti, pagaliau miesteliams tvarkyti ir gražinti. O patikėkite, tų pinigų yra. Ir jų gali užtekti viskam, tereikia taip apkapoti devyngalvio – ką ten devyngalvio, greičiau šimtagalvio – slibino galvas, kad jos neataugtų, o likusios viena ar dvi, dirbtų geriau už visas 9 kartu sudėjus. Tai padaryti labai sudėtinga, bet, tikiu, įmanoma. To gerbiamai M. Dargužaitei ir linkiu.
