Sumedžioti vilką – kiekvieno medžiotojo svajonė

Spalio penkioliktą dieną prasidėjo didžiosios medžioklės – medžioklės su varovais. Baigėsi ramus metas miško žvėrims, nes leidžiama nušauti daugelį mūsų miškų gyventojų. Tiesa, negalima šaudyti į kairę ir dešinę ką bepamačius. Valstybė kontroliuoja medžiojamų žvėrių skaičių,  siekdama išlaikyti vienos ar kitos rūšies atitinkamo dydžio populiaciją. Šernai, kiškiai, lapės nelicencijuojami, tad medžioklės plotų šeimininkai patys sprendžia, kiek jų galima sumedžioti. Briedžiai, elniai, stirnos, danieliai – licencijuojami.

Atskira kalba apie vilkus, kurių medžioklė yra limituojama. Tai reiškia, nustatomas medžiojamų vilkų skaičius respublikoje. Šiais metais jų leista sumedžioti šešiasdešimt. Šie žvėrys kelia nemaža rūpesčių ūkininkams, ypač avių augintojams. 2015 m. Anykščių rajone vilkų padaryti nuostoliai siekė 6 000 €,  2016 m. – net
8 000 €. Tokiu atveju rajonui išduodami leidimai nušauti keletą pilkųjų ir vasarą. 2015 m. buvo  išduoti keturi leidimai, tačiau nenušautas nė vienas vilkas. 2016 metai buvo sėkmingesni. Gavus keturis leidimus, nušauti trys vilkai: du Traupio seniūnijoje ir vienas Viešintų.

Leidimai medžioti vasarą  vilkus yra vardiniai, tai yra, kuomet  suteikiama teisė šauti vienam ar kitam medžiotojui. Gal dalis vilkų yra raštingi ir tą vardinį medžiotoją apeina didesniu ratu?..   Tačiau greičiausia tai yra medžiotojo laimė.  Gruodžio 17 dieną  medžiotojui Donatui Petraičiui nusišypsojo sėkmė – jis nušovė pirmąjį vilką savo gyvenime. Tad ir kalbamės su taiklaus šūvio autoriumi.

– Donatai, ką medžiotojui reiškia nušauti vilką?

– Sumedžioti vilką, tai, ko gero, didžiausias medžiotojo svajonė ir pasiekimas. Nors pasakose lapė labai gudri, bet tikrovėje vilkas gudriausias ir atsargiausias žvėris. Aš pats labai džiaugiuosi laimikiu. Pažįstami medžiotojai sveikina, nes iš ties, tai ne eilinis nušautas šernas ar zuikis.

– Minėjote, kad medžiojate jau keturiolika metų. Ar daug vilkų teko matyti medžioklėse? Kiek jų sumedžiota jūsų būrelyje?

– Medžiotojo bilietą gavau 2002 metais. Tuo pat metu teko laikyti abitūros ir medžiotojo egzaminus. Varovais medžioklėse dalyvaudavome su broliu Mantu gal nuo penkerių, visais savaitgaliais, kuomet tėtis eidavo medžioklėn. Tačiau per visą laiką vilko neteko matyti, nors tėtis dar sovietmečiu buvo sumedžiojęs du. „Puntuko” būrelyje, kuriam aš priklausau, kiek pamenu, niekas nėra nušovęs vilko. Ir ne tik mūsų būrelyje. Vilką sumedžiojau gretimame Kavarsko būrelyje, medžioklėje dalyvaudamas svečio teisėmis. Buvo jau trečias varymas. Visi stojo ant pagrindinės linijos. Medžioklei vadovavęs Nerijus Sakalauskas pastatė mane flanginiu, ant vieškelio. Tame varyme nebuvo nė vieno šūvio. Trijų, o gal keturių metų vilkė, greičiausia, pajutus medžiotojus, grįžo atgal, kur ją  ir pasitikau. Po sėkmingos medžioklės būrelio vadovas Eimantas Balaišis ir kiti senbuviai prisiminė, kad prieš gerus penkiolika metų vilką sumedžiojo Romas Kubaitis. Ne kurie prisipažino, kad iš vis vilko iš arti  nematę. Tad man labai pasisekė. Pirmą kartą pamačiau vilką ir mano šūvis buvo taiklus.

– Sumedžiojus prestižinį žvėrį ar neatsiranda azartas važiuoti į Afriką ir nušauti kokį raganosį ar liūtą?

– Nelabai suprantu tokią medžioklę, kai atveža su mašina prie kaimenės, parodo, „štai šitą šauk”. Jei nepataikai, tai vadovas antru šūviu šauna kartu su tavim ir paskui pergyvena, plaukų kuodą nuo galvos raunasi, kad tu pataikei, o jam nepasisekė. Ir dar už tokią medžioklinę komediją reikia pasakiškus pinigus mokėti. Taip, kad tikrai nekyla tokių pagundų. Štai žiemą su šautuvu po apsnigtą lietuvišką mišką pabraidyti –  tai visai kitas dalykas.

– Medžiojote „Kavarsko“ būrelyje. Kaip klostosi santykiai tarp „Kavarsko“  ir „Puntuko” medžiotojų?

– Santykiai labai geri. Kaimynai visada ir visur turi draugauti, o ne pyktis. Dažnai medžiojame vieni pas kitus. Stebime žvėrių migraciją ir nuolatos  keičiamės informacija. Šiuo metu, siaučiant Afrikiniam kiaulių marui, tai ypač aktualu. Suprantama, ligos plitimo nesustabdysi, tačiau įspėjame vieni kitus apie šernų migraciją, susirgimų atvejus. Pas mus tarp nušautų šernų sergančių nepasitaikė, tačiau gaišenų radome.

– Dabar turit galimybę pasisiūti kepurę su vilko uodega, ką ypač mėgsta mūsų rytų kaimynai.

– Kepurės tikrai nesiūsiu,- juokėsi Donatas. – Tačiau vilko kaukolė ir kailis papuoš namus.

Atsisveikindamas palinkėjau Donatui sėkmingos medžioklės bei pasivyti ir pralenkti tėtį sumedžiotų vilkų skaičiumi.