Gripas ir politika: nugalėtojai ir aukos

Žiema – gripo metas. Kai kas mano, kad tai mažai reikšmingas peršalimas ir tiek, tačiau politikai įspėja: saugokitės gripo – regionaliai ir globaliai.

Istorikai ir politikai nemėgsta kalbėti apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Kai kurie (pvz., marksistai) įsitikinę, kad istorija turi savo dėsnius, ir viena ar kita asmenybė – nesvarbu. Kiti gi mano, kad istorinius sprendimus daro asmenybės ir tinkamas žmogus tinkamu laiku (koks nors Stalinas ar Gorbačiovas) gali ženkliai pakeisti istorijos eigą.

Kas būtų, jei Aleksandras Makedonietis nubūtų miręs toks jaunas, o Leonido Brežnevo nebūtų pavykę išgelbėti jaunystėje, kai jis skendo… Ar būtų taip pat?

Daugelis mūsų įpratę manyti, kad pasaulio raidą lemia karai ir didžiųjų valstybių politiniai sprendimai ar slaptieji protokolai. Sunku patikėti, tačiau epidemijų ir pandemijų aukų skaičius kur kas didesnis už visų pasaulinių karų aukas. VI amžiuje Konstantinopolyje kilusi maro epidemija, ne šiaip sau nusišlavė 40 milijonų Europos ir Azijos gyventojų. Ji sužlugdė Bizantijos viltis atkurti visą Romos imperiją, susilpnino valstybę tiek, kad ji nebeatsispyrė arabų antpuoliams, gi Italija ilgiems šimtmečiams liko suskaldyta. Rytų Prūsijos gyventojų etninę sudėtį pakeitė ne kokia sėkminga germanizacijos politika, o kelios maro epidemijos, išnaikinusios vietinius gyventojus. Sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti.

Vadinamasis „ispaniškasis“ gripas, siautęs 1918-20 metais, į kapus nuvarė nuo 50 iki 100 milijonų žmonių – daug daugiau nei žuvo karo mūšių laukuose. Ispaniškuoju gripu persirgo ne vienas politikas, menininkas, mokslininkas… Kai kurie jų šiandien įvardijami šios baisios epidemijos aukomis. Tačiau buvo ir įžymybių, nugalėjusių ligą… O jei viskas būtų kitaip?

Kadangi kalbame apie politiką, tai paminėsiu šio – politinio pasaulio – asmenybes. Gripo aukomis krito prezidentai, premjerai ir karališkų giminių nariai. Viena skaudžiausių netekčių laikoma Francisco de Paula Rodrigues Alveso mirtis. 1918 metų pabaigoje išrinktas 10-tuoju Brazilijos prezidentu, jis taip ir nepradėjo eiti savo pareigų. Ligos ir mirties priežastis – ispaniškasis gripas. Tiesa, vienąkart šalies prezidentu jis spėjo pabūti – 1902 – 1906 metais – pasižymėjęs kaip geras valstybės finansų žinovas.

Louis Botha, pirmasis Pietų Afrikos Sąjungos premjeras, beveik įkūrėjas šalies, kuri į istoriją įėjo apartheido valstybės vardu. Be Bothos apartheido gal netgi nebūtų. Panašu, kad ir virusą Botha pasigavo kažkur netoli mūsų Lietuvos, mat, Pirmajam pasauliniam karui baigiantis, dalyvavo britų misijoje, sprendusioje Lenkijos ir Sovietų Rusijos konflikto problemas. Šiame kontekste prisimintinas ir Rusijos bolševikų partijos šulas Jakovas Sverdlovas – anuomet de jure Rusijos valstybės vadovas – centrinio vykdomojo komiteto pirmininkas. Šaltiniai teigia, kad tai jis įtikino Rusijos bolševikus pasirašyti vadinamą Brest-Litovsko sutartį, pagal kurią sovietų valstybė neteko Pabaltijo, o vėliau pripažino ir Lietuvos nepriklausomybę. Gal čia gripas „paskubėjo“?

Žinia, gripo aukos vardu 1924 metais pavadintas Jekaterinburgo miestas, išbuvęs Sverdlovsku iki 1991 metų, kuomet Borisas Jelcinas atkūrė istorinę tiesą…

Minėjau ir karalius. Viena žymiausių netekčių – Švedijos princas Erikas Gustavas Ludvigas Albertas, miręs nuo gripo vos 29 metų amžiaus. Austrai ir vokiečiai mena bavarų bei austrų karališkųjų giminių palikuonį Franzą Karlą Salvatorą, o egzotiškosios Tongos salos gyventojai – savo karalienę Anaseini Takipo, palikusią karaliui Georgui Tupou II tik vieną dukterį. Tad ir karaliai prieš gripo epidemiją ne viską gali.

Istorija ne ką mažiau mena ir šią ligą nugalėjusius politikus. Bene įdomiausia šiame kontekste yra JAV prezidentų istorija. Ispaniškuoju gripu sėkmingai persirgo abu prezidentai, vadovavę šaliai abiejų pasaulinių karų metu.

Woodrow Wilson buvo tas, kuris suvokė, kad imperijų epocha baigėsi, ir Europos tautos turi teisę į laisvę. Jo vadinamoji 14 punktų deklaracija atvėrė kelią nepriklausomų valstybių, tokių kaip Lietuva, atsiradimui ir pripažinimui. Gerai, kad gripas jo neįveikė. Franklin Roosevelt, valdžioje išbuvęs neįtikėtinai ilgai – tris kadencijas, išvedė JAV per antrojo pasaulinio karo audras. Galbūt jo nuolaidos Stalinui ir buvo per didelės, bet jau buvo, kaip buvo…

Nuo ispaniškojo gripo šiaip taip išsigelbėjo Vokietijos vadovybė. Liga persirgo ir pats imperatorius Vilhelmas II, ir princas Maksimilianas (Max von Baden), kuriam teko negarbė pasirašyti ugnies nutraukimą ir pralaimėjimą prancūzams.

Danijos karalystė buvo kur kas laimingesnė už švediškąją. Švedų princas mirė, o štai Danijos karalienė Aleksandrina-Augusta gripą persirgo ir dar ilgai ir laimingai gyveno, išauginusi ir būsimąjį Danijos karalių Frederiką IX. Beje, įdomus sutapimas – karalienės sesuo, buvo ištekėjusi už imperatoriaus Vilhelmo II sūnaus, sūnaus to paties imperatoriaus, kurio ispaniškasis gripas taip ir neįveikė.

Dar vienas įdomus politikas, kurio gripas neįveikė, britų premjeras David Lloyd George – vienintelis tikras velsietis buvęs britų premjeru, vienintelis, kurio gimtoji kalba buvo ne anglų, beje, ir paskutinis liberalas aukščiausiame britų valdžios poste. Premjerystės metas taip pat nebuvo lengvas – pats Pirmojo pasaulinio karo įkarštis.

Kai kurie politikai, išgyvenę ispaniškąjį gripą, matyt, įgavo neblogų imuniteto savybių. Štai Naujosios Zelandijos premjeras Peter Fraser yra šios šalies premjerystės laiko rekordininkas, o štai Etiopijos imperatorius Haile Selassie – vienas iš ilgiausiai valdžiusių Afrikoje. Kildinęs save iš Karaliaus Saliamono ir Šebos Karalienės, jis santykinai sėkmingai priešinosi Italijos bandymams nukariauti Etiopiją Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, bet vėliau „krito“ nuo Kubos ir SSSR remiamų marksistų. Tad šiuo atveju komunistai pasirodė stipresni už gripą.

JAV žurnalistas Andrew Nikforuk savo pranašiškoje knygoje „Pandemonium“ („Demonų panteonas“ pavadinimas yra aliuzija į Pragaro sostinę žinomiausioje XVII amžiaus anglų poeto Johno Miltono poemoje „Prarastasis Rojus”) teigia, kad pandemijos privers mus kitaip žiūrėti į globalizaciją, į visuomenės ir visų gyvų būtybių evoliucijos tikslą. Suprasime, kad pasaulis, kurį kuriame, yra visiškai nesaugus. Žmoniją gali pražudyti ir nebranduolinė konfrontacija. Nuo epidemijų gali neapsaugoti nei branduolinis ginklas, nei dideli pinigai.

„Paprastas“ gripas savaip rašo pasaulio istoriją. Kokią parašys kiaulių ar paukščių gripas, dar nežinia… Gal jokios, bet atsiras kitos neaiškios ir netikėtos ligos…

_________

Klausimas apmąstymui. Epidemija gali būti panaudota kaip masinio naikinimo ginklas. Kodėl vis tik jis iki šiol bent jau oficialiai nė karto nebuvo panaudotas?

_________

Pasitikrinkite žinias:

 Kraunasi ...

Sužinokite teisingą atsakymą >>

Užs. Nr. EV-003