„Jeigu jau gydytis, tai tik Birštone“. 2017-ieji – Ievos Simonaitytės metai
Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas tai, kad Ieva Simonaitytė yra „paskutinioji Mažosios Lietuvos metraštininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą“, 2017-uosius paskelbė rašytojos Ievos Simonaitytės (1897–1978) metais. Sausio 23-ąją minime iškiliosios klaipėdiškės, lietuvių literatūros klasikės gimimo 120-ąsias metines. Šios sukakties proga verta prisiminti, jog rašytoja ne kartą yra buvusi Birštono kurorte ir sakiusi, kad „jeigu jau gydytis, tai tik Birštone“.
„Aš rašau apie kraštą, žmones, kultūrą, kurių nebėra. Kai stovi prie kapo duobės, į kurią gula ištisi kaimai su savo žmonėmis ir jų vartotais žodžiais, pasakomis, padavimais, pajunti norą pastatyti bent menką medinį krikštą. Jis netrukus sutrūnys ir pradings, bet galbūt koks nors praeivis perskaitys to paminklo įrašą ir pasidžiaugs sau atradęs kažką gyva ir artima“.
Ieva Simonaitytė
„Birštonas. Pažįstu jį kaip savo Vanagus – tiek kartų jau ten ilsėjausi“, – skaitome I. Simonaitytės „Nebaigtoje knygoje“. Ten pat ji aprašo ir niūrius karo meto atostogų įspūdžius iš vokiečių užimto Birštono: „Kurorte nyku. Daug vokiečių. Su jais ir vienas jaunimo gaudytojas reicho tarnybai ar kaip ten vadinosi“.
I. Simonaitytės Raštų VII-ajame tome publikuojami du rašytojos laiškai iš Birštono kurorto: 1937 metų vasarą Etmei Budrienei ir 1939-ųjų rugsėjo 13-ąją – Liudui Girai.
Poetas Jonas Graičiūnas, prisimindamas dailininko Kazio Šimonio (1887–1978) 50-mečio jubiliejaus iškilmes pilnutėlėje Birštono Kurhauzo salėje 1937-ųjų rugpjūčio 25-ąją, pamini, kad šventėje dalyvavo ir rašytoja Ieva Simonaitytė.
2014-ųjų lapkrity, besigydydama „Eglės“ sanatorijoje, Birštono viešojoje bibliotekoje apsilankė ir keletą savo knygų padovanojo fotomenininkė Ona Pajedaitė (1925–2016), įamžinusi daugybę žymių, šviesių žmonių, sukaupusi ir Lietuvai palikusi didžiulį turtą – savo archyvą http://www.onapajedaite.lt/. Tada jai prisipažinau, kad, kalbant apie rašytoją Ievą Simonaitytę, visada norisi ištarti taip, kaip fotomenininkė pavadino savo knygą: „Ji buvo Simonaitytė“. Dažnai atšiauri kaip tie pamario vėjai, nelepinta likimo, per gyvenimą ėjusi sunkiai, bet išdidžiai, jautusi savo vertę. Tokios – ir Ievos Simonaitytės knygų moterys – išdidžios, tiesios.
Norėtųsi, kad, gerbdami rašytojos atminimą, 2017-aisiais, Ievos Simonaitytės metais, ne tik paskaitytume jos knygas, atsigręžtume į Mažąją Lietuvą, lietuvninkus, bet, prisimindami išdidžiosios klaipėdiškės gyvenimo nuostatas, dažniau pamąstytume apie garbę ir orumą – žmogaus ir tautos. Ar ne tai ir yra stiprybė būti ir išbūti?
