Dėl absoliutaus skurdo ribos ir asmens poreikių vertinimu pagrįstos socialinės apsaugos sistemos
Gilų skurdą kenčiantys žmonės, kurių pensijų ar algų dydis neužtikrina net išgyvenimo minimumo ir kurie nesulaukia būtinos pagalbos – ilgalaikio valdžios abejingumo pasekmė. Kad būtų priimti daugybei skurstančiųjų gyvybiškai svarbūs sprendimai, reikalinga politinė valia. Todėl Naglis Puteikis pakvietė naująjį socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį bei savo kolegas Seime pareikšti politinę valią netęsti senosios politikos, tapusios pasityčiojimu iš skurstančiųjų, ir suformuoti gaires naujos, kuri adekvačiai reaguos į skurdo problemas.
*******
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui
Lietuvos Respublikos Seimo valdybai
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos nariams Lietuvos Respublikos Seime
2017 m. sausio 4 d.
DĖL ABSOLIUTAUS SKURDO RIBOS NUSTATYMO IR ASMENS POREIKIŲ VERTINIMU PAGRĮSTOS SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMOS
Į mane, kaip turbūt ir į Jus, prašydami pagalbos nuolat kreipiasi gilų skurdą kenčiantys žmonės, kurių dauguma yra ne asocialūs asmenys, bet eiliniai Lietuvos Respublikos piliečiai, gaunantys neadekvačiai mažas, išgyvenimo minimumo neužtikrinančias pensijas ar algas – ypač prasta neįgaliųjų, pensininkų ir vaikus auginančių šeimų padėtis, ypač tais atvejais, kai iš jų pajamų vykdomas skolų išieškojimas. Žmonės, kurie dėl amžiaus ar sveikatos būklės neturi net teorinės galimybės patys užsidirbti lėšų, reikalingų bent minimaliam išgyvenimui, yra palikti baisioje neviltyje. Paminėsiu kelis konkrečius atvejus. Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose už minimalią algą dirbusios, o dabar neįgalios ir nedarbingos šiaulietės Auksės Červinskienės ir jos taip pat neįgalios paauglės dukters pajamos „ant popieriaus“ vos didesnės nei 300 Eur – 149,87 Eur dydžio netekto darbingumo pensija, 112 Eur mergaitės šalpos pensija ir 43 Eur alimentų – bet jos negauna nė tiek, nes antstoliai vykdo skolų išieškojimą. Neįgalios motina su dukra gyvena baimėje, kad gali atsidurti gatvėje, nes teismas patenkino Šiaulių miesto savivaldybės ieškinį ir leido dėl skolos už nuomą iškeldinti jas iš savivaldybės buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Vienišos neįgalios kaunietės Ritos Jūratės Stadulienės pajamos – nė 100 eurų nesiekianti šalpos pensija neįgaliajam – yra tokios mažos, kad jų neužtenka net sumokėti Kauno m. savivaldybei už buto nuomą ir padengti nuomos įsiskolinimą, todėl nebelieka pinigų nei maistui, nei vaistams, nei mokesčiams už šildymą, vandenį ar elektrą. Neįgalūs klaipėdiečiai 72 metų Antanas Vasiliauskas ir 62 metų jo žmona Vijolė gyvena iš invalidumo/netekto darbingumo pensijų, kurių bendra suma 2016-ųjų pabaigoje buvo 271,99 Eur. Vilnietė Danutė Anglickienė, kuriai šių metų gegužę sueis 80 metų, neįstengdama išgyventi iš 235,65 Eur dydžio senatvės pensijos, 2016-iais uždarbiavo Vokietijoje slaugydama Alzheimeriu sergančią senutę. Nors jos pensijos neužtenka pragyvenimui, dar neseniai iš jos buvo vykdomas ir skolos išieškojimas.
Šie ir daugybė kitų žmonių gyvena kritiniame skurde, nes jų pajamų dydis neužtikrina net minimalaus esminių, gyvybiškai svarbių poreikių patenkinimo, o dabartinė socialinės apsaugos sistema nėra įgali jiems padėti.
Tokia padėtis – ilgalaikio valdžios abejingumo pasekmė. Per pastaruosius porą metų ne kartą kreipiausi į buvusius socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimantą Pabedinskienę bei premjerą Algirdą Butkevičių, prašydamas kuo skubiau ieškoti būdų, kaip palengvinti kritinį skurdą kenčiančių žmonių padėtį ir pertvarkyti socialinės apsaugos sistemą, kuri virto pasityčiojimu iš skurstančiųjų. Vienas iš iškalbingų faktų – tai, kad „valstybės remiamų pajamų“ dydis, nuo kurio priklauso paramos teikimas, nesikeitė (neskaitant perskaičiavimo į eurus) nuo 2008 metų ir yra tik 102 Eur. Taip valstybė tarsi deklaruoja, kad už šią sumą įmanoma patenkinti minimalius poreikius. Tokios melu pagrįstos sistemos rezultatas – daugybė žmonių skursta, neturėdami lėšų patenkinti svarbiausius gyvybinius ir socialinius poreikius, bet negauna būtinos paramos. 2016 m. pavasarį Europos Komisijos paskelbtoje darbinėje ataskaitoje Lietuvos minimalios socialinės apsaugos sistema įvertinta kaip viena prasčiausių Europos Sąjungoje (http://lietuvos.link/europos-komisija-apie-lietuva-mokesciai-mazai-uzdirbantiems-dideli-minimali-socialine-apsauga-viena-prasciausiu/). Deja, ankstesnei vyriausybei šios problemos neatrodė svarbios, sulaukiau tik formalaus atsirašymo.
Esu įsitikinęs, kad spręsti skurdo problemą bus įmanoma tik tada, kai socialinės apsaugos sistema bus pagrįsta ne tokiomis fikcijomis, kaip 102 Eur dydžio „valstybės remiamos pajamos“, bet asmens poreikių ir ekonominių realijų vertinimu. Vienas iš žingsnių siekiant šio tikslo – nustatyti absoliutaus skurdo ribą, t. y., kokia pinigų suma būtina, kad konkrečioje vietovėje gyvenantis žmogus galėtų patenkinti socialiai priimtiną poreikių minimumą, ir susieti su šia riba socialinės apsaugos išmokų dydžius bei socialinės paramos teikimą, o taip pat išgyvenimui būtinų pajamų apsaugą skolų išieškojimo atvejais. 2016 metais Lietuvos Carito užsakymu atliktame Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkų dr. Rasos Zabarauskaitės (Miežienės) ir dr. Boguslavo Gruževskio tyrime konstatuota, kad šiuo metu naudojama santykinio skurdo skaičiavimo metodika neleidžia tinkamai įvertinti skurdo Lietuvoje ir kitose neturtingose šalyse – gaunamas sumažintas skurstančiųjų skaičius ir nėra aišku, ar suma, kuri įvardijama kaip skurdo rizikos riba, yra pakankama patenkinti būtiniausius asmens poreikius – todėl būtų tikslinga nustatinėti ir absoliutaus skurdo ribą (http://www.caritas.lt/ckfinder/userfiles/files/Caritas_internetui2%284%29.pdf). Manau, kad šis žingsnis artintų mus prie gerųjų socialiai atsakingos europietiškos politikos pavyzdžių – tokių, kaip Jungtinės Karalystės, kur pragyvenimo minimumą Londono regione kasmet apskaičiuoja ir viešai skelbia Didžiojo Londono regiono valdžia, o likusioje šalies dalyje šį dydį nustato ir skelbia Loughborough universiteto Socialinės politikos tyrimų centras (žr.: https://www.london.gov.uk/what-we-do/business-and-economy/business-and-economy-publications/fairer-london-2015-living-wage; http://www.lboro.ac.uk/research/crsp/mis/thelivingwage/; http://lietuvos.link/musu-isgyvenimo-eksperimentai-ir-britu-savigarba/).
Skurdo ir socialinės atskirties mažinimas yra įvardytas kaip vienas iš svarbiausių šios vyriausybės prioritetų, todėl kviesčiau pareikšti politinę valią netęsti senosios, nieko bendro su realybe neturinčiomis fikcijomis pagrįstos socialinės apsaugos politikos ir sudaryti darbo grupę, kuri pasitelkusi patirtį šioje srityje turinčias visuomenines organizacijas ir ekspertus suformuotų gaires naujos politikos, gebančios adekvačiai reaguoti į skurdo problemas. Prašyčiau šiai darbo grupei pavesti apsvarstyti ir pasiūlymą teisės aktuose, reglamentuojančiuose socialinės apsaugos išmokų dydžius bei asmenų teisę į socialinę paramą (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatyme, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme ir kt.) įtvirtinti absoliutaus skurdo ribos sąvoką bei šios ribos nustatymo tvarką ir susieti su šia riba socialinės apsaugos išmokų dydžius bei asmenų teisę į socialinę paramą, o jei būtų pasiekta sutarimo, kad tokie pakeitimai tikslingi – parengti atitinkamus teisės aktų projektus.
Pagarbiai,
Seimo narys Naglis Puteikis
