Etnologas: senovėje lietuviai per Užgavėnes kirto ne blynus
Užgavėnės savo kilme nėra unikali šventė – panašias šventes turėjo ir vis dar tebeturi daug pasaulio valstybių. Tačiau mūsų Užgavėnės unikalios, nes išlaikė nenutrūkstamą tradiciją, nors kai kurie elementai keitėsi – tarkime, vietoje mėsos ėmėme valgyti blynus, sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, daktaras Arūnas Vaicekauskas.
Portalas 15min su A.Vaicekausku kalbėjosi apie Užgavėnių istoriją, šventės papročių reikšmę anksčiau ir dabar bei lietuviškų Užgavėnių sąsajas su Helovinu, Rio karnavalu ir kitomis pasaulinėmis tradicijomis.
– Kada lietuviai pradėjo švęsti Užgavėnes? Kuo ši šventė išskirtinė?
– Mes negalime pasakyti, kada tiksliai atsirado Užgavėnės, nes neturime pakankamai senų šaltinių. Lietuviška informacija apie tai siekia tik XVII a. ir joje aprašomos ne kaimo Užgavėnės, o miesto studentų pasilinksminimai per Užgavėnes.
Bandantys atsakyti į šį klausimą tyrinėtojai mato dvi alternatyvas. Viena jų – kad Užgavėnės, kaip atskira šventė, susiformavo su krikščionybės atėjimu į Lietuvą XV a. pradžioje, o kita – kad Užgavėnės yra senosios lietuviškos kultūros Naujieji metai, vėliau „įaugę“ į krikščioniškąjį kalendorių.
Taip manantys teigia, kad senojoje lietuvių kultūroje Užgavėnės ir Kalėdos ritualinės struktūros požiūriu buvo identiškos šventės. Noriu pabrėžti: šventės formavimasis turėtų būti matomas atskirai nuo ritualų. Pavyzdžiui, persirengimas yra vienas seniausių žmonijos ritualų. Jis egzistuoja nuo pat simbolinės žmonijos kultūros atsiradimo. O kadangi vaikštynės su kaukėmis yra svarbi Užgavėnių dalis, galima drąsiai teigti, kad tai yra viena ritualine prasme seniausių mūsų švenčių.
Nesvarbu, ar pačios Užgavėnės kaip atskira šventė atsirado atėjus krikščionybei, ar egzistavo ir anksčiau, ritualai, su kuriais siejamos Užgavėnės, yra labai seni. Svarbiausias žemdirbio tikslas nuo gilios senovės buvo pasiekti, kad jo pasėliai gerai augtų, kad gyvuliai būtų sveiki, būtų prieauglis, kad jauni žmonės kurtų šeimas, o seni – ilgai gyventų. Žemdirbys tikėjo, kad tai pavyks pasiekti, jei bus atliekamai tam tikri ritualai.
Užgavėnių unikalumas slypi tame, kad jų turinio nekoregavo krikščionybė. Skirtingai negu kitos liaudies kalendoriaus šventės, jos taip ir nebuvo įtrauktos į oficialią bažnytinę liturgiją.
Pagal bažnytinį kalendorių, Užgavėnės yra tiesiog eilinis antradienis prieš prasidedant didžiajam Gavėnios pasninkui.
Vis dėlto, ritualine prasme liaudiškoje kultūroje Užgavėnės yra viena didžiausių kaimo švenčių. Todėl ne taip jau svarbu, kada jos atsirado – jos pasižymi seniausiais, gryniausiu pavidalu išlikusiais ritualais. Archajiškais, žemdirbiškais ritualais, atsiradusiais, kai žmogus į pasaulį dar žvelgė per mitinę sąmonę. Tai seniausių, ankstyviausių kultūrų palikimas.
– Jei Užgavėnių papročiai siekia pagonybę, ar beįsigalinti krikščionybė su jais kovojo?
– Taip. Yra išlikusių bažnytinių šaltinių, kuriuose piktinamasi „velniškais papročiais“. Juose persirengimas išskiriamas kaip neigiamas reiškinys. Teigiama, kad per Užgavėnes „moterys, apsivilkusios vyriškais drabužiais, šoka velnio šokius“ ir panašiai. Tai suprantama – daugelio tokių šaltinių autoriai yra svetimtaučiai, susiję su krikščioniška ideologija.
Situacija pasikeitė XIX a., kai atsirado etnografinio pobūdžio lietuviškų švenčių aprašymai. Pavyzdžiui, išsilavinę bajorai pradėjo aprašinėti savo valstiečių papročius. Užgavėnės imtos laikyti tradicinės lietuviškos kultūros paveldu, imta didžiuotis jomis kaip praeities atspindžiu. Bet nors retorika pasikeitė, pats informacijos apie Užgavėnes turinys – nelabai.
– Kas vyko su Užgavėnių tradicijomis po 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma?
– Susikūrus moderniai Lietuvos valstybei tai turėjo daug pasekmių. Viena vertus, pasikeitė socialinis gyvenimas. Ilgą laiką Lietuvoje buvo paplitę gatviniai kaimai, kuriuose stovėdavo keliolika-keliasdešimt sodybų, namai būdavo greta vienas kito, šeimos buvo didelės. Kai visas kaimas gyveno drauge, ne tik ūkinė, bet ir ritualinė veikla buvo bendra. Ritualai buvo visų ir visiems.
Po 1922 m. žemės reformos daug kaimų išsiskirstė į vienkiemius ir natūralu, kad gatviniame kaime egzistavusios šventės, įskaitant Užgavėnes, turėjo keistis.
Tradicijos keitimąsi lėmė ir dar viena priežastis. Susikūrus nacionalinei valstybei, atsirado daug naujų veiklos galimybių, kurios žavėjo jaunimą. Man Barstyčiuose vienas liaudies dailininkas labai gražiai pasakė: po 1918 m. tik netašyti kaimo bernai užsiėmė tradiciniais papročiais. Visi kiti tapo šauliais, ateitininkais ir panašiai.
Svarbu suvokti, kad po I pasaulinio karo jaunimas jau buvo per daug išsilavinęs, kad nuoširdžiai tikėtų ritualais, kad nuo teisingo jų atlikimo išties priklauso žmogaus sėkmė. Jauni žmonės žinojo, kad taip sakydavo jų seneliai ar tėvai, bet patys tuo jau netikėjo. Jiems Užgavėnės pirmiausia buvo pramoga ir galimybė pabūti kartu. Ritualinės funkcijos nebeliko.
Tai lėmė, kad papročiai ėmė keistis. Atsirado karnavalinio tipo veiksmai, artimi šiandienėms Užgavėnėms. Tarkime, seniau ritualinėse Užgavėnėse žmonės vaikščiojo iš namų į namus, dainavo sodybose, bendraudami su kaimynais ir jiems linkėdami gerų dalykų. O tarpukariu atsirado viešos erdvės poreikis. Žmonės pradėjo eiti ne vieni pas kitus, o į miestelių aikštes, gatves. Atsirado dideli persirengėlių būriai, kurių tradiciniuose kaimuose nebuvo.
Be to, ėmė nykti vaidmenų pasiskirstymas pagal lytį, amžių. Tradiciniame XIX a. kaime vaikštynės per Užgavėnes buvo vyrų reikalas, nes ši veikla buvo laikoma mitologiškai pavojinga. O jau XX a. pr. matome, kad ir moterys jose dalyvauja. Vėliau ėmė dalyvauti ir vaikai, dalyvių amžius jaunėjo.
Persirengėliai vis dažniau eidavo ne į kiekvienus namus, o tik į tuos, kur tikėjosi būti dosniau apdovanoti. Namą, kuriame, tarkime, gyveno neturtingas vienišas senukas, tiesiog praleisdavo. Paprotys keitėsi ir iš kitos pusės – atsirado žmonių, kurie pradėjo sakyti, kad persirengėliai vaikšto tik norėdami gauti išgerti, todėl jų įsileisti nebūtina. Dabar atrodo normalu, kad Užgavėnių persirengėlius įsileisti nėra būtina, bet tada tokia mintis buvo nauja.
– Kaip Užgavėnių tradicijos keitėsi vėliau?
– Sovietmetis Užgavėnių kaip viešos, bendruomeniškos tradicijos tęstinumą labai apsunkino. Daug lietuvių nustojo vaikščioti po namus, nes tiesiog buvo per daug pavojinga.
Prasidėjus Sąjūdžiui, Užgavėnių tradicijos grįžo. Sąjūdis nuolat akcentavo nacionalinių kultūros vertybių išsaugojimą ir perdavimą ateities kartoms. Natūralu, kad padidėjo dėmesys tradicinei kultūrai.
Bet atkūrus Nepriklausomybę ir lietuviams atradus atvirą pasaulį, įvyko tas pats kaip ir po 1918 m. – padaugėjo veiklų. Etnokultūrinė veikla liko aktuali, palyginti, nedidelei daliai visuomenės. Nors tam tikra gyvoji tradicija – vaikų vaikščiojimas po namus ar daugiabučius – kai kur dar išliko, Užgavėnės vienodėjo visoje Lietuvoje, nebeliko skirtumų tarp regionų. Pavyzdžiui, visoje Lietuvoje imta deginti būtent Morę, nors anksčiau deginama buvo ir Kotrė, ir Barbora, ir apskritai bobelė ar „čiūčėla“ be vardo.
Užgavėnes dabartinėje Lietuvoje aš visgi vadinčiau ne gyvąja, o instituciškai palaikoma tradicija. Gyvoji tradicija – kai patys žmonės imasi veiklų, o instituciškai palaikoma tradicija – kai tradicijai reikalingas postūmis iš išorinės jos atžvilgiu jėgos. Tai gali būti kultūrinis ansamblis, etninės kultūros centras, šiaip kultūros centras ar tiesiog etnokultūros entuziastai. Bet vis dėlto tai yra išorinis poveikis.
Vis dėlto Užgavėnės, nors ir pakeitusios savo struktūrą, sugebėjo išgyventi masinę lietuvių migraciją iš kaimo į miestą. Išliko bendruomeniškumo jausmas – esmė, nesikeitusi per visus laikus. Tokį išlikimą lėmė tai, kad jas buvo lengva adaptuoti miesto kultūrai. Ši šventė vizualiai patraukli – tai svarbu šiuolaikiniam miestiečiui.
Mūsų tradicijos garbei reikia pasakyti, kad nors Užgavėnėse dabar nemažai komercijos, pas mus kultūrinės tradicijos ir rinkodaros santykis vis dar yra gana stipriai palankus tradicijai.
Pažiūrėkite į Venecijos karnavalą – dabartinės jo kaukės su tradicinėmis venecijiečių kaukėmis, dėvėtomis prieš kelis šimtus metų, neturi beveik nieko bendro. Tas karnavalas savo margumu mažai kuo skiriasi nuo Rio karnavalo.
O štai mes kultūrinę tradiciją išoriniu vaizdu išlaikėme net ir persikėlę į miesto erdvę. Kaukės, kurias pamatysime šiemet – meškos, gervės, ožio, arklio – nelabai skiriasi nuo tų, kurias žinome iš anksčiausių šaltinių. Tai užsieniečiams įdomu ir vertinga. Kultūros kaitos nesustabdysi, bet tokias iniciatyvas reikia palaikyti.
– Ar analogiškas Užgavėnėms šventes turi kaimynai – lenkai, latviai, baltarusiai?
– Taip. Archajiškos kalendorinės šventės yra bendros visai Europai, nes jos atsirado tada, kai europiečiai buvo artimi giminaičiai. Užgavėnes turi visi – net tas pats Rio karnavalas ir sambos šou pagal prigimtį yra europietiškos Užgavėnės, tik pakliuvusios į kitas kultūrines sąlygas ir adaptuotos prie vietinių tradicijų, o paskui, dėl turistų poreikių, dar pasikeitusios.
Todėl panašūs į Užgavėnes karnavalai, paremti persirengimu, randa vietą bet kurioje kultūroje. Tiek, kad vienos tautos išlaikė tradiciją nenutrūkusią, o kitos ne. Pavyzdžiui, Latvijoje persirengimo paprotys, nenutrūkęs iki mūsų laikų, išliko tik mažoje šalies dalyje. Bet dabar latviai kasmet organizuoja kaukių festivalį, labai panašų į mūsų Užgavėnes. Prasidėjęs prieš 15 metų, jis išplito po visą Latviją. Tačiau kadangi jie neišlaikė nenutrūkusios gyvosios tradicijos, rekonstrukcijos elementų ten daug daugiau.
– Sakėte, kad persirengimas – vienas seniausių žmonijos ritualų. Kuo jis toks svarbus?
– Įvairios kultūros ir tautos, ne tik Europoje, bet ir, pavyzdžiui, ekvatorinėje Afrikoje, persirengėlius suvokė kaip ano pasaulio, mirusiųjų pasaulio pasiuntinius. Daug kultūrų tikėjo, kad žmogaus gyvenimą kontroliuoja požemio, mirusiųjų pasaulio dievai. O mirusiuosius iš savo pačių giminės jos laikė tarpininkais tarp tų požemio dievų ir gyvųjų pasaulio.
Todėl persirengimo apeigos archajiškiausiu pavidalu yra mirusių protėvių patekimas į gyvųjų ritualinę erdvę. O tada suveikia principas „dovana už dovaną“. Persirengėliai būna apdovanojami maistu ar daiktais. Už tai jie išsako linkėjimus, kurie turi maginių, užkeikimo galių – kaip pasakė, taip ir bus. Palinki, kad pasėliai gerai augtų, kad gyvuliai veistųsi, kad žmonės geri būtų, kad jaunimas šeimas kurtų ir taip toliau. Kas aktualu konkrečios sodybos gyventojui.
– Skamba panašiai kaip Helovinas. Ar tarp lietuviškų Užgavėnių ir Helovino galima brėžti paraleles?
– Taip, tai yra tas pats persirengimo paprotys, ta pati tradicija. Tik Helovino persirengėliai yra labai transformuota papročio forma. Pasakai „pokštas arba dovana“ ir gauni dovaną.
Helovinas – tai tas pats senos išeivių iš Airijos tradicijos gaivinimas, perkeliant ją į miesto erdvę, bet drauge sudarant įspūdį, kad tai yra senos tradicijos tęstinumas. Tai airių mitologijos ir šiuolaikinės amerikietiškos kultūros susiliejimas. Ir ne tik Helovinas – tokių bendrumų galima rasti tarp įvairių pasaulio šalių švenčių.
– Kodėl per Užgavėnes kepame ir valgome blynus?
– Blynai, ypač slavų kultūrinėje tradicijoje, yra valgis, skirtas maitinti protėvius. Lietuvoje jie pirmiausia išplito Aukštaitijoje, kur slavų kultūros įtaka buvo didesnė.
Užgavėnėse pagrindinis patiekalas ilgai buvo mėsa arba šiupinys – riebus kruopų, mėsos ir bulvių mišinys. Tačiau Aukštaitijoje, nors blynai ritualinės prasmės ir neturėjo, galiausiai tapo įprasta valgyti blynus, kai mėsa nebetelpa.
Tiksliai įvardyti, kada jie tapo populiarūs visoje Lietuvoje, sunku. Tačiau tai įvyko pakankamai neseniai. Tai, kad būtent blynai tapo labiausiai su Užgavėnėmis siejamu patiekalu, yra šiuolaikinės miesto kultūros reiškinys. XIX a. lietuviai kaimuose masiškai blynų tikrai nekepė.
Tradicijai įsigalėti kartais užtenka vieno postūmio. Duosiu pavyzdį. Kai Rumšiškėse buvo pradėtas organizuoti Užgavėnių šventimas, vienas pirmųjų renginių vyko 1981 ar 1982 m. Dalyvavo daug ansamblių, buvo didelė Morė pastatyta, daug žmonių susirinko. Buvo šalta žiema, daugiau negu minus dvidešimt laipsnių šalčio. Susirinkusiems buvo labai šalta.
Renginį vedė, jei gerai prisimenu, Veronika Povilionienė. Ji bandė išjudinti žmones, kad nebūtų taip šalta. Ir būtent tada, kad žmonės nešaltų, ji sugalvojo visiems pasiūlyti kartu skanduoti: „Žiema, žiema, bėk iš kiemo.“
Dabar paaiškinti žmonėms, kad tai šiuolaikinė tradicija, iš principo neįmanoma. Daug kas tiki, kad šūkis „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“ egzistuoja labai seniai. Tai va, su blynų valgymu per Užgavėnes yra panašiai.
– Atsiribojant nuo blynų – kodėl per Užgavėnes svarbu daug valgyti?
– Mes dažnai skundžiamės, kad per šventes persivalgome, bet nepagalvojame, kad tai lemia tie patys ritualai. Čia reikia grįžti prie mitologinės pasaulėžiūros. Pagal mitologinę sąmonę pasaulis niekada nekinta – jis išlieka toks, kokį sukūrė dievai. Ir archajinių švenčių esmė visada būdavo grąžinti žmogų į tą pirminį sukūrimo momentą.
Principas labai paprastas – tikima, kad dėl mitinio laiko „nelaikiškumo“ viskas, kas vyksta per šventę, tęsiasi amžinai. Vadinasi, jei per šventę yra daug maisto, jo bus visą laiką. Ir čia yra visų gausių vaišių ištakos. Simboliškai tarp 12 patiekalų ant Kūčių stalo ir valgymo 9 kartus per dieną per Užgavėnes nėra jokio skirtumo. Ir tai, ir tai reiškia gausą. Jei per šventę yra daug maisto, tikėjo žemdirbiai, tada jo nepritrūks iki kitos šventės, kai tai vėl bus rituališkai patvirtinta.
– O Lašininio ir Kanapinio kova? Ką simbolizuoja ji?
– Pagal ritualinę tradiciją pasakojimas apie Kanapinio ir Lašininio kovą egzistavo nuo seno kaip paaiškinimas, kodėl negalima valgyti mėsos per Gavėnią. Tėvai aiškino vaikams: atėjo Kanapinis ir išvijo Lašininį, bet kai ateis Velykos, Lašininis grįš, o drauge grįš ir mėsa.
Tačiau ilgą laiką tai buvo tik pasakojimas, be vaidybos elementų. Jau minėjau, kad daug dabartinių Užgavėnių papročių ėmė rastis tarpukariu. Tą galima pasakyti ir apie Kanapinio ir Lašininio kovos imitavimą.
Tradicinėje kaimo kultūroje Užgavėnių vaidinimų nebuvo. Vykdavo dialogas tarp persirengėlių, bet vaidinimai nevyko. Bet tarpukariu, kaip jau minėjau, ritualo reikšmė mažėjo, atsirado įvairovės paieškos. Ryškėjant skirčiai tarp stebėtojų ir dalyvių, gimė sudėtingesni siužetai ir vaidmenys. Čia ir atsirado vietos Kanapiniui bei Lašininiui. Jų kova buvo patraukli miestelių gyventojams – tai buvo viešas, sceninis veiksmas.
– O Morės deginimas – irgi moderni tradicija?
– Ne visai – veikiau regioninė tradicija, tapusi nacionaline. Morės deginimo kultas originaliai buvo paplitęs Kuršo teritorijoje – lietuviškoje Klaipėdos rajono dalyje, Kretingos, Skuodo rajonuose. Dominavo Kotrės vardas, bet būdavo ir regioninių vardų, kai kurie netgi buvo vienetiniai.
Vis dėlto nėra blogai, kad būtent Morės vardas tapo nacionaliniu, nes greičiausiai tai vis dėlto yra seniausias šios pamėklės vardas. Jis turi analogijas visame slavų pasaulyje, didelėje geografinėje erdvėje.
Kieno nors sunaikinimas yra kulminacinis daugelio ritualų akcentas, ir Morės mirtis tai puikiai atitinka. Be abejo, sudeginimas yra vizualiai patraukliausias. Bet kai kur Morę ir sudraskydavo, ir paskandindavo. Daug kur ją palikdavo ir kitiems metams, nes vis dėlto Morę pagaminti ne taip jau lengva.
– Paskutinis klausimas – o kokios senosios Užgavėnių tradicijos neišliko iki šių laikų?
– Tradicijos, kurių nebėra, dingo dėl savo nefunkcionalumo, netinkamumo šiuolaikinei visuomenei ir moderniems laikams ir kitų objektyvių istorinių aplinkybių.
Tarkime, ilgą laiką arklių pravažinėjimas buvo svarbi Užgavėnių dalis. Antramečiai arkliai buvo pirmąkart kinkomi į roges ir pravažinėjami, ir daug šaltinių rodo, kad tai vykdavo būtent per Užgavėnes. Bet sovietmečiu, masiškai rekvizavus arklius, tradicija nunyko. O vėliau neatgimė, nes dabar juk arklių mieste taip lengvai negausi.
Be to, anksčiau per Užgavėnes moterys eidavo velėti žlugto – skalbti eketėje. Bet jos dažnai beskalbdamos peršaldavo ir tai baigdavosi tragiškai. Tad ilgainiui šio papročio, kaip nepraktiško, atsisakyta.
Nebeliko ir papročio važinėtis arklių traukiamomis rogėmis, tuo pačiu metu laistantis vandeniu. Tai buvo populiaru netoli Biržų. Toks ritualas buvo kaip bičių spiečiaus sugavimo imitacija – siekiant sugauti bičių spiečių, jis irgi būdavo šlakstomas vandeniu. Ir pačios rogės buvo vadinamos „bičių vežimu“.
