Z karta mokytojais būti neketina – tai kas pakeis šiandienos pedagogus?!

Sulig besikeičiančia švietimo sistema, ekonominėmis sąlygomis bei darbo rinka kinta ir skirtingų kartų mokinių lūkesčiai, vertybės, o kartu ir požiūris į pedagogo profesiją. Štai neseniai Šiaulių universitete atlikto tyrimo duomenys rodo, jog vyresniosios X kartos atstovai pedagogo profesiją laikė prestižine – apie ją galvojo dar vaikystėje ir imitavo žaisdami. Y kartos pedagogai apie mokytojo kelią pradėjo galvoti tik paskutinėse klasėse ar baigę mokyklą. Tuo tarpu išmaniųjų technologijų – Z kartos mokiniai, po kelerių metų tapsiantys pagrindiniais darbo rinkos atstovais, prioritetą skiria ne pedagogo profesijai, o karjerai perspektyvesnėse srityse.

Kokie gi veiksniai lemia X, Y ir Z kartų pedagogo profesijos pasirinkimą ir koks ateities scenarijus žadamas mokytojo profesijai, atlikto tyrimo duomenimis dalijasi gilias pedagogikos tradicijas puoselėjančio Šiaulių universiteto magistrė, pedagogė Ingrida Saunorienė.

Nesusikalbate su darbuotoju – kalti kartų skirtumai

Sociologai įsitikinę, jog ryškūs skirtingų kartų pasaulėžiūros savitumai ir lūkesčiai pasireiškia tiek renkantis profesiją, tiek projektuojant karjerą. Todėl norint pritraukti ar išlaikyti X, Y ir Z specialistus darbo rinkoje, kitaip tariant, rasti su jais bendrą kalbą – būtina atsižvelgti į pastarųjų ypatumus.Saunorienės teigimu, X kartos atstovai (gimę 1965–1985-aisiais) siekia laiko balanso tarp šeimos ir darbo – mat pastarasis jiems yra tik priemonė gerovei susikurti. „Dominuojančiomis savybėmis, kuriomis išsiskiria X kartos darbuotojai, galima laikyti savarankiškumą, pasitikėjimą savimi, darbštumą bei atsakingumą“, – sakė neseniai atlikto tyrimo autorė.

Aktyviausi šiandienos darbo rinkos dalyviai Y kartos atstovai (gimę 1986–2000-aisiais) visuomenėje atpažįstami kaip greiti, imlūs ir itin lankstūs darbuotojai. Tradicinį darbą jie linkę keisti į darbą su lanksčiomis darbo valandomis – toks darbo grafikas, anot šios kartos atstovų, teikia jų gyvenimui balanso ir laisvumo. „Renkantis profesiją Y kartai didžiausias kriterijus – savirealizacija ir asmens laisvė, t. y. svarbiausia, kad darbas teiktų malonumo ir nebūtų tik pinigų šaltinis. Todėl, kitaip nei X kartos atstovai, Y karta absoliučiai nesibaimina pakeisti darbo vietos, jeigu joje nesijaučia laimingi“, – aiškino I. Saunorienė.

Bene labiausiai savitu požiūriu į karjerą išsiskiria naujoji, su išmaniosiomis technologijomis augusi Z karta (nuo 2000-ųjų). „Šios kartos atstovai kratosi bet kokio fizinio darbo ir nori kuo mažiau atsakomybės. Kitaip tariant, tikisi lengvo pripažinimo, pagyrų ir gerai apmokamo, tačiau neadekvataus atliktam darbui, atlyginimo. Taip pat pageidautina lankstus darbo grafikas ar darbas neišeinant iš namų, – sakė I. Saunorienė. – Kita vertus, būsimi Z kartos darbuotojai yra itin aktyvūs, jiems būdingas gebėjimas vienu metu atlikti skirtingas veiklas ir kūrybiškai spręsti problemas.“

Z kartos planuose pedagogo profesijos nėra

Šiaulių universiteto magistrės atlikto tyrimo duomenys rodo, kad, priklausomai nuo skirtingų kartų pasaulėžiūros ypatumų, skiriasi ir veiksniai, lemiantys pedagogo profesijos pasirinkimą. Pastarieji, anot I. Saunorienės, iš esmės pagrindžia, kodėl mokytojo profesija tarp šiandienos jaunuolių – vis mažiau populiari.

„X kartos atstovai, rinkdamiesi pedagogo profesiją, daugiausia dėmesio skyrė išoriniams veiksniams, tokiems kaip artimų žmonių pavyzdys, profesijos prestižas, mokytojo įvaizdis ir autoritetas. Ne mažiau aktualu buvo ir pedagogo darbo stabilumas, socialinės garantijos, darbo laiko ir atostogų trukmė, – teigė I. Saunorienė. – O štai vidiniai veiksniai, paskatinę tapti mokytoju, įvardijami kaip pedagoginis pašaukimas, gebėjimas ir noras bendrauti su vaikais, siekis mokyti kitus, nuolat tobulėti, užsiimant įdomia, kūrybiška veikla.“

Y kartos pedagogų profesijos pasirinkimo procese vienodai svarbūs buvo tiek vidiniai (asmeninės savybės ir gebėjimai, mėgstama veikla, pedagoginis pašaukimas ir pan.), tiek išoriniai veiksniai (mokytojų pavyzdys, studijų vieta, įsidarbinimo galimybės). I. Saunorienė pastebi, kad nemaža dalis Y kartos atstovų pedagoginį kelią pasirinko išbandę save kitose darbo srityse ir atsirinkę tai, kas jiems naudingiausia ir įdomiausia. O tyrime dalyvavę Z kartos atstovai, šiuo metu besimokantys gimnazijoje, pabrėžė, jog renkantis profesiją jiems svarbiausia – vidiniai veiksniai. Ir nors Z kartos moksleiviai ateities karjerą pamažu projektuoja, pedagogo profesijos jų planuose – nėra.

„Moksleivių įsitikinimu, būsimasis pedagogas turi pasižymėti tokiomis savybėmis, kaip kantrybė, komunikabilumas, tolerantiškumas, gebėjimas valdyti auditoriją, perduoti žinias. Tačiau dauguma jų pripažino, kad patys šių savybių stokoja. Be to, inovatyviai Z kartai pedagogo veikloje trūksta IT technologijų ir naujausių mokymo metodų, leidžiančių išreikšti kūrybiškumą“, – kalbėjo I. Saunorienė.

Savo duonos pedagogai nelinki

Renkantis profesiją visoms kartoms ne mažiau svarbus ir tėvų nukreipimas, palaikymas. Tačiau tyrimo metu pastebėta, kad šiuo metu dirbantys pedagogai nenori, jog jų vaikai ar mokiniai studijuotų šią specialybę. „Beveik visi X kartai priklausantys pedagogai, dalyvavę tyrime, pabrėžė, kad savo profesijos kitiems nerekomenduotų. Tikėtina, kad ir patys mokytojai bei jų neigiama nuomonė apie pedagogo profesiją formuoja jaunosios Z kartos atstovų pasąmonėje neigiamą šios profesijos įvaizdį“, – sakė I. Saunorienė.

Pasak tiriamųjų, pedagogų atlyginimų didinimas yra vienas iš svarbiausių pokyčių, kurie paskatintų abiturientus rinktis mokytojo profesiją. Taip pat yra nemažai kitų motyvų, tokių kaip darbo krūvio mažinimas, pedagogo profesijos prestižo didinimas, streso mažinimas ar pozityvios informacijos viešinimas. O štai Z kartos mokinių teigimu, apsvarstyti mokytojo profesijos pasirinkimą skatintų nebent šie pedagogo veiklos pranašumai: ilgos atostogos, laisvesnis darbo grafikas, galimybė dirbti jaunų žmonių apsuptyje, siekis nuolat tobulėti.

„Tyrimo rezultatai tik patvirtina, jog tam, kad mokytojo profesija įgautų buvusį prestižą ir teigiamą visuomenės požiūrį, šiandieninė situacija turėtų keistis tiek tobulinant mokinio profesinį orientavimą, tiek keičiant mokyklos darbinę aplinką bei šalies švietimo politikos prioritetus“, – apie ateities perspektyvas kalbėjo Šiaulių universiteto magistrė.