Kovo idos
Su neslepiamu liūdesiu įspėju skaitytoją, kad šį kartą politikos skiltyje kalbėsiu apie gana nemalonų politinį reiškinį – žudymą. Korektiškai galima būtų nutylėti, tačiau nutylėjimai ir tiesos slėpimas, kaip žinia, prie gero neveda. Politikams tai nėra nereikšminga. O kovas – bene geriausia proga tai prisiminti.
Idos – iš Romos laikų atėjęs terminas mėnesio vidurio dienoms pavadinti, tačiau populiariai jis reiškia savotiškai nelaimingas mėnesio dienas. Kovo idos paliko pėdsaką istorijoje todėl, kad būtent tomis dienomis, pasak pranašystės, Romos imperatorius Cezaris buvo įspėtas saugotis sąmokslininkų ir, nepaklausęs, kovo 15 dieną tapo politinės žmogžudystės auka. Dar ir mūsų laikais kovo idos minimos susirenkant apsirengus togomis Cezario mirties vietoje.
Politikos istorija pilna žmogžudysčių ir nepavykusių pasikėsinimų, kurios, kaip galvojo jų sumanytojai, turėjo pakeiti istorijos eigą. Neaišku, realiai pakeitė ar ne, bet buvo žudomi prezidentai ir karaliai, ministrai ir apsišaukėliai diktatoriai. Pastarieji, savo ruožtu, žudė ir tebežudo politinius oponentus. O galiausiai ir politiniai konkurentai dėl vieno ar kito politinio „grobio“ šalina vieni kitus iš politikos žaidimų lauko.
Pasikėsinimų istorija ilga, ir jos perpasakojimas, jei ir ne nuobodus, išeina už mūsų galimybių ribų. Verta paminėti gal tik kiek įdomesnius atvejus. Cezaris nebuvo vienintelis nužudytas imperatorius. Ne savo mirtimi mirė Kaligula, Klaudijus ir dar kelios dešimtys tikrų ar apsišaukėlių imperatorių. Šventasis Raštas pasakoja apie visą eilę politinių sąmokslų. Ne tik Erodas moters reikalavimu atnešė ant padėklo Jono Krikštytojo galvą. Ne vienas krikščionis-kankinys pasiaukojo ne tik dėl tikėjimo, bet ir dėl politinių pažiūrų. Šventasis Tomas Moras – politikų globėjas – buvo nužudytas visų pirma už tai, kad neleido karaliui laužyti santuokos priesaikos. Senojo Testamento herojė Judita nusipelnė žydų tautai nugirdžiusi ir nugalabijusi Asirų karo vadą Holoferną.
Nužudyti penki Rusijos imperatoriai, keturi JAV prezidentai, dar daugiau išsaugojo savo gyvybę, tačiau taip pat pateko į politinio terorizmo istorijos analus. Austrijos-Vengrijos sosto paveldėtojo mirtis tapo pretekstu pasauliniam karui. Žinia, pasikėsinta net į Popiežius gyvybę. Sunku rasti Afrikos valstybę, kurioje prezidentai nebūtų „žuvę“ perversmų metu. Nigerijoje nė vienas prezidentas iki dešimto dešimtmečio pradžios nemirė natūralia mirtimi. Žinia, buvo nužudyti Indijos, Pakistano, Indonezijos ir dešimties kitų Azijos šalių lyderiai. Perversmų ir žudymo epidemija ne kartą niokojo ir Lotynų Amerikos šalis. Kita vertus, ne vienas nužudytasis diktatorius ar prezidentas ir pats nesibodėjo naudoti „efektyvias“ priemones prieš opoziciją. Žinia, žuvo Nemcovas ir Litvinenka, žuvo ar dingo Lukašenkos priešininkai, čečėnų lyderiai. Ir dar daug kas…
Ar tai efektyvus politinės veiklos metodas? Žymus karo teoretikas Sun Tzu daugiau kaip prieš 2500 metų teigė, kad fiziškas politinių lyderių nušalinimas yra labai reikšmingas faktorius kare ar kitose politikos sferose, leidžiantis iš pagrindų pakeisti įvykių eigą. Prieš 500 metų Machiavellis patvirtino, kad ir taikos metu naudinga tiesiog fiziškai išnaikinti kai kuriuos politinius priešininkus, ypač tuos, kurie pasižymi unikalia charizma ar kitais tik tiems lyderiams būdingais bruožais. Žodžiu, pašalinti tą, kas yra nepakeičiama. Suprantama, kad toks mąstymas turi ir silpnąsias puses – gali atsirasti kitas lyderis, turintis savybes, kurių sąmokslininkai nenumatė, nužudytojo charizma gali tapti moraline paskata kariaujantiems ir panašiai. Demokratai žudymo nepateisina, bet patys tampa pasikėsinimų aukomis.
Dabartiniai teroristai, žudantys politikus, neretai turi ir kitą tikslą – ne pašalinti nepageidaujamą asmenį, bet įbauginti gyvuosius, sėti paniką ir suirutę. Taip bent jau rašo Che Guevara ir kiti terorizmo teoretikai. Teroristai nenori laimėti karo prieš stiprias ginkluotąsias pajėgas – jie nori tiesiog žudyti tuos, kas fiziškai nemoka ar negali gintis. Ir tikrai. Pastarųjų metų teroro išpuoliai nukreipti veikiau į paprastus eilinius piliečius. Būtent tie piliečiai turi jaustis labai nesaugūs ir pažeidžiami.
Bet vis tik teroristai taiko teisingai: juk demokratija – tai ne kas kita kaip liaudies – paprastų žmonių – valdžia. Tačiau ir jai tenka saugotis kovo idų.
_________
Pasitikrinkite žinias:
Sužinokite teisingą atsakymą >>
Užs. Nr. EV-008