„Mačiūno aikštė“ – intervencija į Kauno kultūrinį žemėlapį

Menininkas Naglis Rytis Baltušnikas 2016 m. konkursui „Kauno akcentai“ pateikė aikštės, skirtos Jurgiui Mačiūnui, projektą. Aikštė, atitinkanti fliuksiško absurdo dėsnius ir švelniai rizikuosianti jos lankytojų sveikata bei turtine padėtimi, turėtų atsirasti kovo pabaigoje trišalėje sankryžoje, jungiančioje Vytauto prospektą, Donelaičio ir Parodos gatves. Minėtoji sankryža, beje, šakojasi priešais Parodos gatvės namą Nr. 1, kuriame vaikystėje gyveno J. Mačiūnas.

Apie šią, buvusias, esamas, galimas intervencijas į Kauno kultūrinį žemėlapį bei kitus N. Baltušniko pokštus ir vyko pokalbis.

Papasakokite apie Jurgio Mačiūno aikštės projektą.

Aš šį projektą labai seniai esu sukūręs. Kartą pastebėjau, kad sankryžoje esanti trikampė aikštelė yra kaip kokia mirtina vieta, toks trikampis, kuriame niekas nevažiuoja, niekas nevyksta, – užsimaniau ką nors ten padaryti. Iškart supratau, kad mintis tinkama būtent Mačiūnui, juolab kad lentelę su aikštės pavadinimu buvau sukūręs jau seniai, kokiais 2 000 metais. Tada su lentelėmis daug dirbau. O dar ir namas, kuriame J. Mačiūnas gyveno, stovi priešais. Pasvarsčiau, kad reikia eiti į savivaldybę, bet pas ką eiti? Paskambinau vicemerui, pristačiau aikštės idėją. Telefonu ją pasipaišiau ir jam nusiunčiau, kad suprastų žmogus, apie ką kalbama. Po kokių metų vicemeras skambina ir sako, kad kaip tik yra aikštės idėjai tinkamas konkursas.

Ar pats esate įkėlęs koją į aikštelės teritoriją, kur turėtų būti nupieštas „Fluxus“ acteko ženklas?

Sunku pasakyti – buvau ar nebuvau, nes, kaip minėjau, aikštės projektą sukūriau prieš kokius trejus metus. Išties man patinka tokie niekam nereikalingi projektai. Aš tokius dažnai kuriu.

Tokie geriausi. Minėjote, kad sulaukėte ir nepalankių atgarsių?

Vieno žmogaus jau nėra gyvųjų tarpe, tad jo ir neminėsiu, bet buvo ir tokių pasisakymų: „Kaip taip galima – žmonės dirba, perka dažus, tapo, kankinasi, o čia, net piršto nepridėjęs, fabrike viską pasigamina.“

Fabrike patogiau.

Aha, aš daug darbų esu taip įgyvendinęs. Man taip labai patinka – šį projektą, pavyzdžiui, „Kauno švara“ įgyvendins. Super.

Ar žadate pats prižiūrėti, kaip įgyvendinamas Jūsų sumanymas?

Labai norėčiau. Gal dar sumokėtų kokį pinigą už autorinę priežiūrą? Žinote, pinigai pas menininkus nelabai ilgam užsilaiko.

Kada žadama projektą įgyvendinti?

Na, tikiuosi, kai atšils. Šiuo metu per šalta – štai neseniai gatvė šalia stoties buvo padengta tam tinkamais dažais, bet viskas nusilupo. Be to, ilgai vyko sankryžos rekonstrukcija ir dar reikia lekalą pagaminti.

Per Jurgį Mačiūną Kaunui, Lietuvai atsivėrė tiesiogino istorinio saito su tarptautiniu judėjimu „Fluxus“ galimybė. Ar manote, kad Kaunas tinkamai ja naudojasi?

Aš manau, didžiausia problema, tegul muziejininkai nepyksta, yra ta, kad Kaunas turi Nacionalinį M. K. Čiurlionio muziejų. Jis „užmušė“ Mačiūną, nors Čiurlionio figūra yra va tokia (pirštais rodo dydžio santykį Mačiūno naudai – aut. past.), palyginti su Mačiūnu. Kažkam pasirodė, kad gėlės, žvaigždės ar šaulys labai jau gražiai nutapyti, ir tas kažkas pamanė, kad viską supranta, ką tas Čiurlionis nupiešė, mat gražu ir atpažįstama. Dėl to Čiurlionis ir yra taip ištrauktas į paviršių. Daugelis visiškai nesupranta, ką mato tame pačiame Čiurlionyje. O ten yra gera, normali tapybinė „mėsa“, tačiau man Čiurlionis yra įdomesnis kaip kompozitorius. Jis pirmas pradėjo kurti abreviatūrų kompozicijas (iš „M. K. C.“ – aut. past.), pagal tuos akordus komponuoti. Daugybė metų praėjo, kol tuos pačius principus jau moderniosios muzikos laikais pradėjo taikyti Johnas Cage’as. Tai yra tikrai įdomu, bet retas kuris girdi ir mato. Jeigu nebūtų Kaune Čiurlionio muziejaus, tuomet gal Mačiūną visi būtų prisiminę. Galbūt sovietmečiu jis būtų tapęs net disidentizmo simboliu. Tai neįvyko, tai aš, va, – padarysiu aikštę. Jei kas nors eis ten įsiamžinti, gali ir mašina partrenkti.

Nesupykit, bet maniau, kad ir Jus į tą aikštę būtų buvę gerai nuvilioti įsiamžinti. Nors sumanymas ir grėstų fizinėmis traumomis ir baudomis.

Man buvo kilusi mintis, kad aikštėje reikėtų pastatyti automatą, kuriame būtų galima sumokėti baudą ir gauti kvitą. Baudos kvitas – kaip bilietas. Eini, sumeti pinigus, gauni tą kvitą, jokio policininko nereikia, niekas nesikabina, o tuos baudos kvitus visi imtų kaip suvenyrus. Bet po to pagalvojau, kad tai būtų lyg sviesto ant sviesto tepimas, ir idėjos atsisakiau.

Kaip jūs manote, ar labai svarbu meninei idėjai būti realizuotai? Kiek Jums tai aktualu?

Kai kurių idėjų gal geriau neįgyvendinti. Aš, pavyzdžiui, Paveikslų galerijos baseine buvau sugalvojęs įbetonuoti kokių 50 metrų ilgio, gal dar aukštesnį, vamzdį – jis turėtų būti aukštesnis už Prisikėlimo bažnyčią. Vamzdis visas klaikiai vibruotų ir gaustų, bet kuriuo momentu galėtų lūžti – visi bijotų net priartėti prie galerijos pastato.

Kokią įtaką, Jūsų manymu, tai darytų Paveikslų galerijos lankomumui?

Tai va, šis projektas yra grynai teorinis. Mano galva, tokio nereikėtų įgyvendinti. Jis man įdomus ir dviprasmiškas kaip faktas, kaip architekto Léono Kriero darbai – nupiešti pieštuku projektai, ir tiek. Jų visiškai neverta realizuoti – neveiks.

Ką dar iš nerealizuotų projektų, be ilgo vibruojančio vamzdžio, esate sugalvojęs?

Šančių rajonui esu sugalvojęs visokių idėjų. Ne aš vienas – kartu su Evaldu Pauza, Vytautu Umbrasu. Prie Šančių kareivinių būtų toks parkas: neoninė parko iškaba skelbtų „Par kas“, bet kartais per vidurį sumirksėtų raidė „a“ ir išeitų „Parakas“. Man labai patinka neonas, daug jo naudoju, tik dabar mažai kas juo prekiauja. Vilniuje buvo viena kompanija, bet neseniai jiems skambinau – niekas nekelia ragelio. Aš, tiesa, siūliau šį parko projektą artėjančiai Kauno bienalei, bet dar nežinau, kaip su juo baigėsi. Dar sugalvojau tokias sūpynes Šančiuose. Jos būtų labai ilgos, įtaisytos ant patrankos lafeto, gražios, senoviškos – pabandžius suptis, lūžtų kojos. Bet telefone neturiu, jos nupieštos planšetėje.

Visą interviu galite rasti svetainėje pilnas.kaunas.lt.

Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. kovo nr. rubrikoje „Mėnesio tema“