Direktoriai – nebaudžiami monstrai ar politinių žaidimų aukos?
Gal būsiu nepopuliarus – bet negaliu nutylėti. Juokinga tai net rašyti, tačiau gal mes, gyvenantys Lietuvoje, pagaliau apsispręskime: esame europietiška šalis, gerbianti teisę ir jos normas – ar pretenduojame tapti kažkokia trečiojo pasaulio šalimi, kur teisines normas galima keisti taip, kaip „reikia“?
Teisė „pagal užsakymą“
Pas mus jau buvo bandymų keisti teisines normas pagal „užsakymą“. Gaila, kad tie, kurie tapo taikiniais, pabūgo kreiptis į teismą, nepanoro ginti nei savo, bei valstybės interesų. Šiandien vėl matome bandymą eiti tuo pačiu netoleruotinu keliu.
Lex retro non agit – įstatymas atgal negalioja. Šis teisės principas reiškia, jog bet kuris teisės aktas laiko prasme galioja tik į priekį. Bet kuris įstatymas gali reglamentuoti tik tuos konkrečius visuomeninius santykius, kurie atsiras po jo paskelbimo. Kaip ir viskas aišku bei suprantama, tiesa? Kam apie tai kalbėti, juk niekas „nekepa“ teisės aktų, kurie galiotų atgal – nes tiesiog negali tokių „kepti“. Nes neteisėta. Aš irgi ilgą laiką taip maniau, bet…
Seimui pateiktos Švietimo įstatymo pataisos. Kas pateikė – neįvardinsiu, nors tai jokia paslaptis. Visagalis „Google“ duos atsakymą. Tomis pataisomis neva siekiama įvesti mokymo įstaigų vadovų vertinimą ir kadencijas, depolitizuoti vadovų išrinkimą, stiprinti mokyklų savivaldą ir t.t.
Nesu iškritęs iš medžio. Žinau ir girdėjau ne vieną istoriją apie nederamą ar net skandalingą kai kurių mokyklų vadovų elgesį. To toleruoti, su tuo taikstytis nevalia. Tačiau kritiškai vertinu ir vertinsiu mėginimus dar ir dar kartą suvaržyti mokyklų vadovų, kurių dauguma dirba tinkamai, galimybes.
Kontrolės mechanizmų – į valias
Įstatymo rengėjai skundžiasi, esą direktoriai yra kone neliečiamieji, esą nėra galimybių atleisti net blogai dirbančiųjų. Palaukite. Pažiūrėkime, ką turime šiandien. Pagal šiandien galiojančius teisės aktus mokyklos vadovams numatyti 3 skirtingi periodiniai veiklos patikrinimai.
Visų pirma – mokymo įstaigos steigėjas kasmet turi tvirtinti mokymo įstaigos ataskaitą. Jei steigėjas mato, kad veikla turi esminių trūkumų, kasmetinė ataskaita gali būti nepatvirtinta. Direktoriui tai reiškia ne ką kita, o atleidimą.
Antras būdas – kas 5 metus vykstanti privaloma atestacija. Jos metu vertinami vadovo pasiekimai ir veikla. Žinios, gebėjimai, vertybės, mokyklos rezultatai ir pan. Jei atestacija neigiama, akivaizdu, toks vadovas netenka darbo.
Trečias būdas patikrinti vadovą – kas 7-erius metus vykstantis išorinis įstaigos auditas, kurio metu vertinama įstaiga ir vadybos rezultatai. Tai irgi ne kas kita, o galimybė pasakyti „dirbkite toliau“ arba „ačiū, nebereikia“.
Nereikėtų pamiršti ir galimybės vadovus patikrinti „ne pagal grafiką“. Turiu galvoje daugiau kaip 20 įvairių valstybės institucijų, kurios gali, turi – ir tikrina mokymo įstaigų veiklą. Kilus abejonėms mokykla gali būti tikrinama be jokio grafiko, neplanuotai. O išvados po tokio patikrinimo gali turėti pačių rimčiausių pasekmių.
Žinant visas išvardintas galimybes pasiūlymai riboti mokyklų vadovų kadencijų skaičių, kasmet juos vertinti man asmeniškai kvepia elementariu bandymu politikuoti. Prisidengiant keliais netikusiais atvejais.
Už gerą darbą – į tremtį
Nedrįsčiau teigti, kad idėjos dėl direktorių kadencijų autoriai nežino teisinės bazės, bet kodėl jie siūlo kažką „naujo“, kai iš esmės ir dabar tai galioja? Ar jie nori pasakyti, kad minėtos 20 kontroliuojančių institucijų niekam tikusios? Ar sako, kad niekam tikę ir nieko neveikia mokymo įstaigų steigėjai, t.y. savivaldybės? Jei klystu – labai džiaugiuosi. Bet jei ne, peršasi išvada, kad mūsų švietimo sistemą tiesiog bandoma sugriauti.
Pabandykite įsivaizduoti: esate Šiaulių mokyklos direktorius ir 10 metų sėkmingai dirbote savo įstaigos labui. Jums pavyko „nugalėti“ nesibaigiančias reformas, galbūt mokyklos pastato renovavimą, įsidiegti naujovių, kurias diktuoja besikeičiantis gyvenimas, suformuoti komandą. Ir štai, po 10 metų jus už gerą darbą „ištremia“ į prastesnę mokyklą. Į kokį nors tolimą Lietuvos kampelį.
Kaip jums? Už gerą darbą – prastesnės sąlygos, gyvenimas atskirai nuo šeimos, draugų, įprastos aplinkos? O juk būtent tokia „rotacija“ ir projektuojama. Kokios bus pasekmės? Kažin, ar beturėsime iniciatyvių, darbščių žmonių mūsų mokyklose.
Dar vienas dalykas, kuris liūdina – švietimo sistema „nuasmeninama“. Mokytojas prilyginamas kareiviui: kur pastatė – ten turi šaudyti. Nors mokytojo ar mokyklos vadovo darbas neturi nieko bendro su gaiduko paspaudimu. Jiems reikia rasti bendrą kalbą su kolektyvu, vaikais, tėvais, socialiniais partneriais. Reikia ne tik laiko, bet ir didelės išminties, tolerancijos. Kiekvienas vadovas yra savitas, išskirtinis. Aš nežinau, kas nutiktų Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokyklai ir visame pasaulyje Šiaulius garsinančiam „Dagilėlio“ chorui, jei staiga pakeistume mokyklos vadovą Remigijų Adomaitį, be kurio šiandien tikrai nebūtų choro, o gal net ir mokyklos.
Suprantu, kad dalis politinio elito negerbia įstaigų vadovų, jų darbo – bet gal vertinkite bent jų kompetenciją ir atsidavimą, nuveiktus darbus? Mums visiems, matyt, reikia daugiau tolerancijos, išminties ir nuosaikumo tose nesibaigiančiose politinėse „perturbacijose“.
