Dabarties rašytojai kurs prie A. Vienuolio-Žukausko darbo stalo
„Baranausko namelį lankiusių svečių knyga, 1927-ųjų gegužės 1-oji diena“. Tai pirmasis rašytojo A. Vienuolio-Žukausko įrašas A. Baranausko muziejaus – klėtelės lankytojų knygoje, bylojantis, jog būtent nuo to momento Lietuvoje atsirado nauja institucija – pirmasis memorialinis muziejus. Unikaliu jo eksponatu tapo 1826 m. būsimo poeto ir vyskupo Antano Baranausko (1935–1902) tėvo Jono Baranausko rankomis statyta klėtelė Jurzdiko sodyboje, kurioje ir gimė Antanukas. 1839 m., Baranauskams kraustantis į naują ir erdvesnę sodybą, iš Jurzdiko į Ažupiečius buvo perkelta ir klėtelė. Joje 1858 ir 1859 m. vasaromis A. Baranauskas sukūrė poemą „Anykščių šilelis“. Klėtelė mena Baranauskų šeimos istoriją: mirus tėvams, ji liko vyskupo brolio Jono sodyboje, jis prižiūrėjo ir saugojo klėtelę iki pat mirties 1904 m. Jam mirus ir nepalikus sūnaus – sodybos paveldėtojo, šios misijos teko imtis vyriausiajai dukteriai. Tad poeto ir vyskupo dukterėčia, jo brolio Jono duktė Rozalija, kuri buvo nutekėjusi už stambaus ūkininko Julijono Žukausko į Ažuožerius, įkalbėjo savo vyrą kraustytis gyventi ant kalnelio, kad būtų išsaugoti jos giminės namai. Tėvams pasenus, Baranauskų giminės pastogę paveldėjo ir perėmė globoti vienintelis Žukauskų sūnus Antanas Žukauskas-Vienuolis. Tame pačiame kieme jis pasistatė savo namus. Taip Baranauskų klėtelė – giminės išlikimo bei patvarumo simbolis – po šimtmečio sulaukė tos dienos, kai tapo pirmuoju naujo Lietuvos muziejaus eksponatu.
Įkūrus muziejų, 1927 m. vasarą tarpukario Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona buvo vienas iš pirmųjų lankytojų, palikusių įrašą svečių knygoje. Dabar joje – tūkstančiai tūkstančių įrašų. A.Vienuolio rūpesčiu jau po jo mirties klėtelė buvo apgaubta gaubtu. Taip 1957–1958 m. susiformavo dabartinis Rašytojų kalnelio įvaizdis. Po A. Vienuolio mirties buvo įkurtas ir šio rašytojo memorialinis muziejus, netrukus abu muziejais sujungti į vieną – dabartinį A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinį muziejų.
Baranauskų giminės atminimą branginantys muziejininkai viliasi, kad Rašytojų kalnelis palaipsniui taps literatūriniu memorialiniu parku. Sodyboje yra išlikęs du šimtmečius Ažupiečių ramybę saugantis ąžuolas, kuris vienintelis iš sodybos medžių dar mena vaikystėje aplink jį lakstantį A. Baranauską. Šalia Klėtelės nuo 2016-ųjų rudens pradėtas kurti vaistažolynas. Jame augs tie lietuviški augalai, kurie buvo nuo seno pažįstami, stiprino ir Baranauskų, ir Žukauskų sveikatą.
O šiemet A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, minėdamas 90-ąsias metines, anykštėnams ir svečiams pasiūlė naują kultūros renginį – literatūrinį festivalį „Rašytojų balsai A. Vienuolio verandoje: klasika ir modernumas“. Balandžio 7-ąją festivalio pradžią rašytojo A. Vienuolio namuose paskelbė pirmieji Muziejaus svečiai – rašytojo A.Vienuolio-Žukausko sesers Emilijos anūkai, Baranauskų genealogijoje – poeto Antano Baranausko brolio Jono proprovaikaičiai. Tądien, kaip tik A. Vienuolio 135-ųjų gimimo metinių dieną, istorinės Baranauskų ir Žukauskų sodybos sode šios giminės palikuoniai pasodino vyšnaitę, ant rašytojo A. Vienuolio kapo uždegė žvakę.
Su svečiais ir į renginį atėjusiais anykštėnais bendravo Muziejaus direktorius Antanas Verbickas. Renginio pradžioje visi turėjo unikalią galimybę išgirsti ir A. Vienuolio sesers Emilijos sūnaus Rapolo Šaltenio (1908–2007) balsą, jam prabilus archyviniuose vaizdo įrašuose. Dar 1994 m. R. Šaltenį šiuose namuose kalbino ir filmavo fotomenininkas, kinematografininkas, anykštėnas Aloyzas Janušis. Sūnūs Arvydas ir Saulius neslėpė jaudulio, kai po dešimtmečio pamatė tėvelį ekrane, vėl išgirdo jo balsą.
„Vaikystėje mums rašytojo A. Vienuolio namai buvo labai artimi ir jaukūs, o šiandien jie tampa vis svarbesni ir įdomesni, – pasakojo dailininkas Arvydas Šaltenis. – Kai tėvelis buvo gyvas, tai buvo jo pasaulis, kuriame mes dalyvavome nuo mažens. Mūsų pasaulis dar tik formavosi. Dabar, kai jo nebėra, norisi sugrįžti atgal ir išgirsti tai, ką praleidome. Dideli, impozantiški namai, antrame aukšte stovinti supamoji kėdė, obuolių kvapas – visa tai visada darė įspūdį. Dėdę puikiai atsimenu. Klėtelėje mums leisdavo būti, žaisti. Mes gyvenome Utenoje, bet dažnai atvažiuodavome į Anykščius. Jam buvo svarbu, kad šie namai mus traukė. Dabar, metams bėgant, vis labiau rūpi atsigręžti į praeitį, kur buvo tavo pradžių pradžia. Būdamas garbingo amžiaus ir silpnos sveikatos, tėvelis vis prašydavo, kad atvežtume jį čia. Pamenu, kaip tėveliui rūpėjo nuvažiuoti į Seinus, kai 1999 m. lapkritį ten buvo atidengiamas paminklas A. Baranauskui. Tylomis sutarėme, kad aš jį paimsiu, ir važiuosime, tačiau mama su seserimi išgirdo ir sužlugdė mūsų planą – per sunki būtų buvusi kelionė tėveliui. A. Vienuolis pinigais padėjo mūsų tėvui mokytis, taip, kaip kadaise ir A. Baranauskas jam yra padėjęs. Džiaugiuosi, kad dabar ir mano anūkė vis klausia, kada važiuosime į Anykščius. Kiekvieną vasarą atvažiuojame ne tik į šiuos namus, tačiau aplankome ir pramogų objektus Anykščiuose“.
