Muzika ir dainomis sutikta nauja knyga apie Ažvinčių kraštą
Balandžio 18 d. Ignalinos viešojoje bibliotekoje pristatyta nauja knyga „Ažvinčių kraštas: tolumos ir artumos“. Leidinys skirtas Ažvinčių paminėjimo Lietuvos metrikoje 500 metų sukakčiai. Į knygos sutiktuves susirinkusius pasveikino jos sudarytojas, žinomas visuomenės veikėjas, kraštotyrininkas, liaudies dainų atlikėjas Rimantas Klimas. Jis pristatė savo bičiulius: dūdmaišininką Joną Srėbalių ir muzikantą, pasakorių Mindaugą Milinavičių. Knygos pristatymą papuošė jų muzika ir senosios lietuvių liaudies dainos bei dabar Mielagėnų krašte gyvenančio tikro dzūko M. Milinavičiaus tarmiški pasakojimai.
Pasak R. Klimo, jis daugiausia rūpinosi knygos leidyba, finansavimo klausimais, o visą istorinę medžiagą parengė istorikas Romutis Matkevičius. Knygą redagavo Dalia Savickaitė. Knygoje apžvelgta Ažvinčių krašto, atskirų jo kaimų istorija nuo pagonybės laikų iki dabar, gausu įdomių nuotraukų. Bendruomenės „Santalka“ ir Ažvinčių klubo veikla pristatoma R. Klimo parengtame skyriuje.
„Esu grynas daugėliškėnas, tačiau jau 50 metų čia negyvenu. Knygoje Ažvinčių krašto istoiją išdėsčiau labai glaustai, koncentruotai, nes platesnei apžvalgai būtų prireikę ir daug storesnės knygos, tačiau ir tokią nedidelę parengti prireikė net kelių kalbų: senosios lenkų, gudų, rusų, lotynų, vokiečių…“,– pasakojo R. Matkevičius, daug laiko praleidžiantis archyvuose studijuodamas senuosius dokumentus. Apie Ignalinos rajoną jis sakėsi esąs sukaupęs apie 300 tūkst. lapų istorinės medžiagos, tačiau stalčiuje gulinti medžiaga niekam naudos neduoda, darbas įgauna vertę tik tada, kai žiniomis pasidalijama. Dalia Savickaitė kvietė žmones aprašyti savo šeimos, gimtojo kaimo istoriją ir kaupti medžiagą būsimoms knygoms apie šį kraštą, nes istorinės medžiagos labai trūksta.
Knygoje rašoma, kad Ažvinčių žemė įdomi tuo, jog ji amžių tėkmėje vis buvo įvairių teritorijų paribiu ar net riba. Karaliaus Mindaugo laikais Ažvinčių giria, ežerais ir Žeimenos upe ėjo Nalšios ir Deltuvos žemių riba, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais – Vilniaus vaivadijos ir Breslaujos pavieto, carinės okupacijos laikais – Vilniaus ir Kauno gubernijų riba iki pat 1918 m. Net lenkai, 1920 m. užgrobdami Vilnių bei rytų ir pietryčių Lietuvos žemes, neužgrobė Ažvinčių girios… 1918–1940 m. čia ėjusi Zarasų apskrities ir Utenos apskrities riba. Paribio žmonių gyvenimas beveik visuomet – sudėtingiausias. Ažvinčių dvarui priklausiusių kaimų valstiečiai buvo laikomi karališkaisiais, o carinės valdžios laikais – valstybiniais, o tai teikė jiems šiek tiek lengvesnės baudžiavos prievoles ir tuo jie naudojosi bei didžiavosi. Jų gyvensena buvo kiek kitokia nei aplinkinėse žemėse. Knygoje pateikiama ir įdomių buities detalių.
Apie knygą kalbėjo ją perskaityti jau suspėję ignaliniečiai. Labai gražiai apie Ažvinčių gamtą pasakojo profesorius Bronius Šablevičius, kuris save pavadino Ažvinčių girios gyventoju: „Per 40 metų šis kraštas tapo savas ir mylimas. Ažvinčių giria yra labai turtinga biologiniu požiūriu. Čia apie 180 paukščių rūšių, net 53 rūšys retų augalų…“. Knygos leidėjams už istorijos išsaugojimo pastangas, rašytinio palikimo kūrimą dėkojo savivaldybės mero pavaduotojas Laimutis Ragaišis, Kazitiškio seniūnas Drąsutis Jelinskas, Ignalinos krašto muziejaus darbuotoja Marija Kirkienė, bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė ir kt..
