„Gelbėkim Trakus“ judėjimas tęsiasi. Nesnaudžia ir Trakų politikai
Iniciatyvinė grupė „Gelbėkim Trakus“ pasinaudojo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta peticijų teise ir 2017 m. balandžio 27 d. keturioms valstybės institucijoms (Trakų rajono savivaldybei, LR kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui ir LR Seimui) pateikė peticiją „PRIEŠ PAVELDO NAIKINIMĄ TRAKUOSE“. Įteikimas vyko susibūrus į mažą piketą ir teikiant adresatams lelijas. Ši gėlė pasirinkta neatsitiktinai. Vieniems ji siejasi su laidotuvėmis, o kitiems – grožio ir Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero simbolis. Taip pat ir paveldas – vieniems atgyvena ir „šiukštytės“, o kitiems – vertybė, pažinimo šaltinis, ryšys su gimtine.
Ši peticija tapo istoriniu reiškiniu Trakų ir Lietuvos gyvenime. Ji įkvėpė telktis įvairius paveldui neabejingus žmones, kuriems rūpi tiek Vilniaus Misionierių ansamblio likimas, tiek Kuršių Nerija, tiek apgailėtina želdynų ir parkų situacija mūsų šalyje, tiek ištisa plejada grėsmių mūsų kraštovaizdžiui. Įsikūrė Lietuvos paveldo ir aplinkos saugojimo sąjūdis, kurio narius vienija nusiteikimas keisti įsibėgėjusi paveldo naikinimo vajų Lietuvoje.
Peticija taip pat parodė, kad Trakuose esama ir pilietinės visuomenės. Kita vertus, ji atskleidė, kad Trakai gyvena itin uždarame pasaulyje. Tarsi norima, kad čia keliautų kuo daugiau turistų, bet drauge nežinoma, kuo šis miestas ypatingas, kaip turizmas turėtų padėti eiliniams gyventojams vystyti smulkųjį verslą ir t. t. Norima būti pasaulio centru, o iš tiesų neperžengiama lokalių ambicijų. Žmonės skirstomi į vietinius ir nevietinius, savus ir svetimus. Pirmas klausimas, su kuriuo peticiją atnešusius piketuotojus pasitiko Lentvario gyventoja ir Trakų rajono savivaldybės merė E. Rudelienė – „Kiek trakiečių ją pasirašė?“. Kitas primigtinai užduodamas klausimas buvo dėl to, ar reikia griauti sovietmečiu pastatytus daugiabučius. Tokios mintys kyla tik pačių Trakų politikų galvose, negarbingai primetant jas su peticijos autoriais, kurie kalba konkrečiai apie prekybos centro statybos problematiką. Toliau buvo dėstomi visi tradiciniai kultūros barbaru praminto buvusio Trakų mero V. Petkevičiaus įdiegti argumentai apie blogą blogą Trakų istorinio nacionalinio parko direktorių G. Abaravičių, kuris dėl visko kaltas. O ir mes, visuomenė, pasirodo esame kalti dėl to, kad vicemerei M. Puč gėda dėl Trakų. Gėda yra geras jausmas – gal jis, pavyzdžiui, pastūmės sutvarkyti avarinius medinius laiptus Pusiasalio pilies teritorijoje, kol kas nors nenusisuko sprando…
Iš tiesų, savivaldos atstovams sunku suvokti, kad tiek rajono gyventojai, tiek kiti Lietuvos piliečiai turi teisę dalyvauti miesto ir rajono kultūros, politikos, plėtros procesuose. Ant jų negalima kelti balso ar viešai šmeižti, jei nesutampa požiūriai į įstatymus, aplinką ar paveldą. Iš tiesų, juk visiškai nesvarbu, kokio miesto, kaimo ar net šalies gyventojai pasirašo peticiją. Lietuva – tokia maža šalis, kad kiekvienas balsas čia gali ir turi būti išgirstas. Juolab, kai ginamas ne privatus, o viešas interesas. Bendrauti (bent jau dėjo pastangas) geriau sekėsi viešųjų ryšių galią išmanančiam administracijos direktoriui D. Kvedaravičiui, už tai jam įteikėme leliją. Tačiau ir iš jo, ir iš merės kalbų buvo matyti, kad „Rimi“ statybos projekto nebus išsižadėta.
Taigi, Trakų autobusų stoties klausimas išlieka atviras ir karštas. Faktas, kad tarptautinės kraštovaizdžio konvencijos, saugomos teritorijos įstatymų, urbanistinės logikos ir darnios plėtros principų D. Nedzinsko pasiūlytas variantas neatitinka. Būtina ieškoti pigesnio, ir „žalesnio“, humaniškesnio ir kuklesnio varianto. Aktyviau bendrauti su mokslo bendruomene. Tiesa, viena naujiena itin pradžiugino, merė prisipažino, kad skaitė mano disertaciją „Trakų lokalinis pasaulis vietos gyventojų pasakojimuose“ (oho!). Tačiau jei šis darbas neprivertė labiau suprasti ir mylėti Trakų, tenka daryti išvadą, kad veltui dirbau…
Praūžus gana audringam susitikimui su Trakų savivaldos galvomis, traukėme į sostinę. LR kultūros ministerija yra įsikūrusi ten, kur nuo seno ėjo kelias iš Vilniaus į Trakus. Vėlgi simboliška. Kultūros ministerija Trakų stoties klausimu pagarsėjo liūdnai. Viceministras R. Augustinavičius tiesiogiai tarpininkavo D. Nedzinskui. Pati ministrė L. Ruokytė-Jonsson pasižadėjo susidaryti savo nuomonę išsyk, kai sužinos Valstybinės kultūros paveldo komisijos išvadą. Ši jau balandžio pradžioje pasakė griežtą NE numatomam projektui, o ministrė vis dar užsitvėrusi nebylumo siena. Ji taip pat nepaskyrė ir susitikimo su „Gelbėkim Trakus“ atstovais, nors buvo prašyta. Leliją ir peticiją priėmė kultūros ministrės patarėjas.
Toliau piketavome prie Kultūros paveldo departamento, kuriam turime nemažai priekaištų dėl to, kad pataikavo Trakų rajono savivaldybei ir D. Nedzinskui mažindama Trakų senamiestį, kad ignoruoja kultūrinio kraštovaizdžio vertę ir viešai dėsto nuomonę dėl to, kad didelis prekybos centras ir nacionalinis parkas yra suderinami dalykai. Norėjome patekti pas departamento direktorę D. Varnaitę, tačiau ji turėjo svečių, o mes neturėjome jos asmeninio telefono… Leliją teko perduoti sekretorei.
Prie LR Seimo susirinko mūsų dar kiek didesnis būrys. Net nebandėme kviestis valdžios atstovų. Pernelyg didelis tasai Seimas… Tačiau atėjus prie jo, nevalingai prisimeni kovo mėnesio kultūros komiteto posėdį dėl Trakų, kur A. Gėlūnas ištarė garsiąją frazę, kad archeologiniai duomenys yra „šiukšlytės“, V. Kernagis apsiėmė gelbėti verslininkus nuo kultūros diktato, seimo narys J. Liesys išvadino mane melage, o kitas seimo narys J. Narkevič vieną kartą pasakęs, kad prekybcentris per didelis, tąkart nuogąstavo, jog jam skirta per mažai teritorijos, reikėtų dar ir senamiesčio gabaliuko… Ech jūs, politikai… Ech jūs, trakiečiai… Gerai, kad visas šitas reikalas tapo valstybiniu rūpesčiu.
