Aritmetika, pykdanti valdžią
Jei mokesčiai būtų įtraukti į standartinį vartotojo krepšelį, tai būtų pačios didžiausios išlaidos. Daugiau nei maistas, būstas ir rūbai kartu sudėjus. Jei uždirbate 600 eurų „į rankas”, tai prieš pervedant tuos pinigus jums į sąskaitą, mokesčiams jau būna nuskaičiuota apie 400 eurų. Paprastai tariant, tą pačią sekundę, kai savo darbu uždirbate vieną eurą, valdžia nuo jo nuskaičiuoja 40 centų.
Bet mokesčiai čia nesibaigia. Jei tuos 600 eurų išleidžiate parduotuvėje, sumokate dar apie 100 eurų pridėtinės vertės mokesčio. Jei perkate benzino, alaus ar cigarečių, sumokate dar daugiau, nes šios prekės yra apmokestintos ir akcizo mokesčiu, kuris sudaro daugiau kaip trečdalį alkoholinių gėrimų, pusę benzino ir daugiau kaip tris ketvirtadalius cigarečių kainos. Tada pats akcizo mokestis dar yra apmokestintas ir pridėtinės vertės mokesčiu!
Taigi, jei uždirbi ir moki mokesčius, aritmetika paprasta: vienas euras tau, vienas – valstybei. Vieną dieną dirbi sau, vieną – valstybei.
Aišku, ši aritmetika gali pasirodyti beprasmė ir tik gadinanti nuotaiką. Skaičiuok neskaičiavęs, pinigų kišenėje nuo to nepadaugės. Bet šį principą „eurą uždirbi, eurą atiduodi“ reikia prisiminti kaip „Tėve mūsų“. Visada kai tik išlįs koks politikas ir ims pasakoti, kad Lietuva – mažų mokesčių šalis, ar, kad Lietuvoje – „per mažas perskirstymas“. Eurą uždirbi, eurą atiduodi „perskirstymui”. Per mažai? O kiek norėtumėte? Vienas euras žmogui, du – „perskirstymui”?
Aritmetiką „eurą uždirbi, eurą atiduodi“ reikia prisiminti ir tada, kai mokesčių mokėtojas naudojasi viešosiomis paslaugomis. Juk tas atiduodamas euras ir turėtų finansuoti pensijas, sveikatą, švietimą ir t.t. Gydytojas poliklinikoje jus gydo ne iš Sveikatos ministro malonės, o pensijas pensininkai gauna ne iš ministrės kišenės.
Ši aritmetika suteikia mokesčių mokėtojui teisę klausti valdžios: „Ką padarėte su mūsų pinigais?“. Ir suteikia teisę nepriimti pasiteisinimo: „Reikia daugiau finansavimo“. Šis pasiteisinimas gal tiko 1997-ais, kai iš tikro neturėjome pinigų, bet ne 2017-ais. Kiekvienais metais mokesčių mokėtojai suneša vis daugiau, valdžia viską išleidžia ir dar pasiskolina. 2017 biudžeto išlaidos yra trečdaliu didesnės už 2007 ir 2 kartus didesnės už 1997-ųjų. Gaunate 2 kartus geresnes viešąsias paslaugas? O pasiteisinimas: „trūksta pinigų” valdžios ir viešojo sektoriaus yra naudojamas visose šalyse, net ir tose, kurios nepalyginamai turtingesnės.
Galiausiai, mokesčių mokėtojams irgi trūksta pinigų, bet mūsų pasiteisinimų valdžia kažkodėl negirdi. Nei kai kelia mokesčius, nei kai juos išleidžia. Vien 2017 metais, mokesčiai buvo pakelti 13 atvejų (sumažinti – 6), jau nekalbant apie pastoviai keliamas rinkliavas. Ar kažkas bent klausė mokesčių mokėtojo, ar jam nepritrūks pinigų?
Ši aritmetika nukarūnuoja valdžią. Viskas, už ką sau nuopelnus prisiima valdžia, – nuo šaligatvių plytelių iki mokyklų – yra ne valdžios, o mokesčių mokėtojų darbo ir pasiaukojimo rezultatas. Valdžia negamina ir nekloja šaligatvio plytelių, negydo ligonių, nemoko vaikų. Geriausiu atveju valdžia skirsto mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir tai ne pačiu efektyviausiu būdu. Vienas Seimo narys savo balsu atsako už 1/141-ąją biudžeto išlaidų, t. y. apie 107 392 440 eurų.
Ši aritmetika ir suvokimas, kad valstybę išlaiko mokesčių mokėtojai yra tarsi berniukas, H.K. Anderseno kūrinyje sušukęs, kad iš tikro karalius tai neapsirengęs. Aišku, kad vietinės reikšmės karaliukams ši aritmetika nepatinka. Nepatinka ne tik skaičiai, bet net ir pats faktas, kad mokesčių mokėtojai skaičiuoja, kiek sumoka mokesčių. Pyksta, raukosi ir šaiposi. Iš ko šaipotės, mielieji? Iš žmonių, kurie jums apmoka atlyginimus, būstą, automobilį ir atostogas?
Tiesa, tarp valdžios atstovų yra žmonių, suprantančių, kad norint sumokėti mokesčius, pirma reikia kažką sukurti. O daugiausia niršta tie, kurie savo kėdėse sėdi ištisus dešimtmečius ir, matyt, jau yra pamiršę, kaip realiame pasaulyje uždirbami pinigai. Kad patiriant nuostolių negalima tiesiog „padidinti asignavimų“ ar pasiskolinti valstybės vardu. Gal dėl to valstybės skola, t. y. suma, kurią turės atiduoti dabartiniai ir ateities mokesčių mokėtojai, pasiekė 17 mlrd., t. y. 6011 eurų kiekvienam gyventojui? Vien už palūkanas kiekvienais metais sumokame tiek, kad būtų galima visiems Lietuvos gyventojams apmokėti šildymo sąskaitas už visą šildymo sezoną!
Mokesčių mokėtojai yra labiausiai spaudžiama ir tuo pačiu ignoruojama socialinė grupė Lietuvoje. Seniai jau laikas atstatyti daiktus į savo vietas. Valdžia turi bijoti mokesčių mokėtojų, o ne mokesčių mokėtojai – valdžios. Politikus ir tarnautojus turi kankinti nemiga mąstant: „ar šiandien viską padariau, kad tiems, kurie kuria šalies gerovę, būtų lengviau“. Mokesčių mokėtojas turėtų galėti miegoti ramiai, be baimės, kad jo sąskaita yra areštuota, nes atsirado 1 euro įsiskolinimas, nes du valdininkai nesutarė, kaip interpretuoti trečio valdininko parašytą įstatymą.
Utopija? Fantazija? Ne. Pasiekiama. Aišku užtruks, aišku bus pasipiktinimo. Bet kitas kelias yra ne „euras sau, euras valstybei”, „euras sau, penki valstybei ir nedrįsk klausinėti kodėl”. Panašioje sistemoje jau buvome, ir, kiek pamenu, – nepatiko.
