Kaunietis kolekcionierius nusitaikė į neįprasta rekordą: kviečia prisidėti

Kaunietis Egidijus Petrulis, užsisakęs bokalą alaus, dėmesį atkreipia ne tik į jo skonį. Alaus taures ir kitą alaus atributiką kolekcionuojančio vyro asmeninėje kolekcijoje – daugiau kaip tūkstantis skirtingų įvairiausių lietuviškų alaus gamintojų bokalų ir taurių, o taip pat firminių alaus padėkliukų, alaus kranų lipdukų bei kitos atributikos. Jau dvidešimt metų alaus daryklų atributiką renkantis E. Petrulis turi ambicingų tikslų – siekia Lietuvos rekordo kaip didžiausios tokios kolekcijos savininkas.

– Papasakokite kaip kilo mintis kolekcionuoti alaus taures ir atributiką? Kodėl būtent tai, o ne, tarkime, pašto ženklai?

– Viskas įsibėgėjo po truputį, o pati pradžia buvo 1997 metais, kai Kaune dirbau viename iš barų. Ten į rankas pakliūdavo skirtingų alaus gamintojų bokalai. Jie ir buvo pirmieji kolekcijos eksponatai. Laikui bėgant pavykdavo gauti vis retesnių taurių, tad taip ir gimė šis hobis. Vėliau pradėjau nebeapsiriboti vien tik bokalais ir taurėmis, pradėjau rinkti ir kitokią atributiką – alaus bokalų padėkliukus, alaus pilstymo kranų lipdukus, alaus bokštus, įvairius suvenyrus.

– Kokio dydžio kolekciją pavyko sukaupti per 20 metų?

– Taurių ir bokalų šiuo metu kolekcijoje yra apie 1140. Eksponatų, kuriais norėčiau papildyti kolekciją ir kurių aktyviai ieškau, mano sąraše yra dar apie 250. Dalis eksponatų kolekcijoje yra labai reti ar netgi vienetiniai. Kartais žmonės net nebūna girdėję tokių lietuviškų daryklų, kurių taures ir bokalus esu surinkęs. Būtent į retesnius, sunkiau gaunamus eksponatus daugiausiai ir orientuojuosi. Tad tokių turintys ir nerandantys jiems vietos tikrai gali drąsiai kreiptis į mane.

– Koks yra vertingiausias jūsų kolekcijos eksponatas?

– Manau, tai būtų prieškario Kaune, Laisvės alėjoje, veikusio baro „Pale Ale“ firminis bokaliukas su išlikusiu logotipu. Į tokius bokaliukus buvo pilstomas Lietuvoje tuo metu veikusios „Goldbergo“ daryklos alus. Mano žiniomis, firminių alaus bokalų ir taurių su konkretaus gamintojo ar baro logotipu iš prieškario laikotarpio Lietuvoje yra išlikę tik penkių rūšių. Tai – vienetiniai egzemplioriai. Džiaugiuosi, kad vienas iš jų – mano kolekcijoje.

– Kokią istorinę vertę turi jūsų kolekcija?

– Galima sakyti joje atsispindi modernioji lietuviškos aludarystės istorija – kokių daryklų būta ir yra, kaip jos save siekė pristatyti ir kokį alų siūlė ar vis dar siūlo. Šiuo požiūriu kolekcija yra tikrai įdomi. Didžiausią dėmesį skiriu būtent lietuviško alaus atributikai, siekiu surinkti visų šalyje veikiančių ar anksčiau veikusių daryklų taures ir kitą atributiką. Dėl to kolekcijoje galima išvyti tiek didžiųjų Lietuvos daryklų, tiek pačių mažiausių kraftinių bravorų, o taip pat ir alaus barų, suvenyrus.

– Kaip pildosi jūsų kolekcija? Nejaugi tiesiog nueinate į barą, pamatote trūkstamą taurę ar bokalą ir jo paprašote?

– Būna ir taip. Tiesa, daugelį taurių ar bokalų, į kuriuos pilstomas alus baruose, jau turiu. Gerokai sunkiau, o tuo pačiu ir įdomiau, rinkti vienetinius, tam tikroms progoms išleistus eksponatus. Juos gaunu įvairiai. Dažniausiai kreipiuosi tiesiai į daryklas, kurios paprastai sutinka prisidėti prie kolekcijos pildymo ir norimu bokalu ar taure pasidalija. Norimas taures ir bokalus kartais nusiperku. Be to, dalyvauju alaus atributikos kolekcionierių bendruomenės renginiuose, kur tokiais dalykais keičiamasi. Būtent paieškos turbūt visuomet ir teikia daugiausiai malonumo ką nors kolekcionuojant.

– Paminėjote alaus atributikos kolekcionierių bendruomenę. Ar daug bendraminčių, turinčių panašų pomėgį, yra Lietuvoje?

– Lietuvoje per metus organizuojamos dvi alaus atributikos kolekcionierių biržos – viena gegužę, kita – rugsėjį. Į jas susirenka maždaug 70-100 kolekcininkų. Dalyvaujančių yra, taigi ir bendraminčių netrūksta. Kalbant apie pasaulines biržas, į jas paprastai atvyksta po 15-20 kolekcionierių iš Lietuvos.

– Pasaulinis alaus kolekcionierių susitikimas – papasakokite, kas tai per renginys ir kas vyksta jo metu?

– Šiemet vyks trečiasis pasaulinis alaus atributikos kolekcionierių susitikimas. Šįkart jis rengiamas Lenkijoje. Į tokius renginius susirenka kolekcionieriai iš viso pasaulio – bendraujama, keičiamasi, prekiaujama eksponatais. Dažniausiai dėl to, kuo norima keistis, susitariama iš anksto internete, todėl telieka atsivežti tik tuos konkrečius dalykus. Šiuolaikinės ryšio ir komunikacijos priemonės palengvina kolekcionierių gyvenimą.

– Papasakokite daugiau apie savo tikslą – Lietuvos rekordą. Ar daug dar trūksta iki jo?

– Tikiuosi, kad jis bus užfiksuotas šį rudenį. Iki to laiko noriu užkamšyti savo kolekcijos spragas, surasti kiek galima daugiau eksponatų iš ieškomų sąrašo. Taip pat noriu deramai paruošti kolekcijos ekspozicijos vietą. Norėčiau, kad tai būtų tarsi mini muziejus, su atitinkamu eksponatų išdėstymu, tinkamu apšvietimu ir pan.

– Ar kada nors anksčiau Lietuvoje toks rekordas jau buvo fiksuotas? 

– Ne, tai būtų pirmasis toks. Kad rekordas būtų užfiksuotas, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus. Tokia kolekcija privalo būti tinkamai suskaičiuota ir dokumentuota. Rekordą turi patvirtinti ne mažiau nei du kolekcionierių klubai. Taip pat aš, kaip kolekcijos savininkas, turiu sudalyvauti ne mažiau nei dviejuose kolekcionierių bendruomenės renginiuose. Viskas yra gana oficialu.