Grabnyčios arba Perkūno diena
Vasario antrą dieną bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės. Šios žvakės uždegamos, užėjus audrai ar griaudžiant perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padeda apsisaugoti nuo gamtos stichijų, audrų ir net ligų. Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi Dievui Perkūnui.
Tą dieną būdavo šventinama namų ugnis, aukojamos aukos dievaičiui Perkūnui, kad jis apsaugotų nuo gaisrų, piktos akies. Spėdavo apie būsimų metų orus, derlių. Jeigu diena saulėta, manydavo, kad užderės geras linų, bet prastas javų derlius. Tikėdavo, kad pavasaris tada būsiąs ankstyvas, o vasara – galima tikėtis dažnos perkūnijos.
Vasario 2-oji – Pasaulinė pelkių diena, kurią mini prie tarptautinės Ramsaro konvencijos prisijungusios šalys, taip pat ir Lietuva. Mūsų krašte pasaulinės reikšmės saugomomis šlapžemėmis paskelbtos penkios vietovės: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto gamtiniai rezervatai ir Nemuno deltos regioninis parkas. Šiose Saugomų teritorijų direkcijose vyksta švietėjiški ir gamtosauginiai renginiai. Minint Pasaulinę pelkių dieną, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba nori atkreipti visuomenės dėmesį į vertingų pelkių bei seklių vandenų apsaugą.
Tikėta, jeigu vasario 2 dieną dar daug sniego ant stogų, vasarą būsią vešlios pievos, o per šienapjūtę daug gero šieno. Vėjuota Perkūno diena – vėlyvas pavasaris ir ūkininkams gali pritrūkti pašaro. Jei nuo stogo karo ilgi varvekliai, tais metais geriau sėti ankstyvuosius miežius. Mažiesiems buvo draudžiama daužyti varveklius – suguls linai.
Sakoma, kad per Grabnyčias jau pastebimi pirmieji pavasario ženklai – pakvimpa pavasariu, nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašelius, kad galėtų atsigerti.
Lietuviškai vasaris dar vadintas ragučiu, pridėtiniu, pūsiu, pusiniu, pustiniu, pusčiumi, mažuoju ragučiu.
Grabnyčių išvakarėse galima pabandyti išsilieti žvakelę savo rankomis. Siūlome perskaityti močiutės iš Dzūkijos nacionalinio parko pasakojimą.
,,MANO TĖVULIS ŽVAKES LAJO…“
Kap gi žvakelį išsiliec? Lajo su lanku. Pirmiausia – lanku sus lankc. Lankas ėgliaus (kadagio), krukeliai irgi medžio. Ant kožno kriuko karc kelialinkų siūlalį… Knatas turi būc lino. Verpiant linų žvakėm nikdi neseilodavo. Buvo kokis tai praktikas – audimui seilok, audzant nesišauš. Žvakėm – nevalia. Žvakelė traiškės, o jagu per storas knatas – varvės.
Lankų pakaria palubėn. Stato kacilų su karštom bulbėm ar burokais (galima ir karšto vandenio), kad graita neužstengt, o jau anta jo – išlaistų bliudaicin vaškų. Dartės galima vaško jir nuspirkc pas bitininkus. Tadu pasijama kupkelį ir vaškų pila an kožno knato. Kas liekci – varva bliūdan. Apeini ratų kokius dešimc – penkiolika rozų jir siūlalis apauga vašku. Randas žvakelė. Knato ilgį renkies tokį, kokio ilgio žvakelės raikia. Storis priklauso nuog ratų skaičiaus…
Žvakelė lydėjo žmogų visų gyvenimų. Krykštan uždegdavo pyrmų roz, o jau paskum nešės ir degė vis tų pačių žvakelį… Paskucinį roz uždega jau kadu žmogaus kelionė šion žamėlėn baigias.
Vaško žvakė labai jau gardziai kvepia. Jagu gryno vaško tai ir nevarva. Senieji kunigai nikdi mišių nelaikė jagu nedėgė an altorio cykro vaško žvakė.
Žvakelas neša šventinc per Grabnyčias. Dar ir šandzie vargiai rasi mūsų kaimuos moteriškaitį, katra neturėt švįstos žvakelės. Aš va kiek turiu – pilna pučkelė (dėžutė). Prauda nat kunigėlis sakė, kad cikro vaško žvakelė šventa. Senieji kunigai nikdi nelaikė mišių jagu nedegė nor viena vaško žvakelė bažnyčėlėn.
Įminkite mįsles.
Paci nuoga – užancin marškiniai? /Žvakė – lino knatas, aplink vaškas/
Liekna daili panelė, an galvelės karūnėlė, kap karūna žiba – ašarėlės byra? /Žvakė dega/
