Federalistų bei tautininkų karas ir taika

Žinia, Europos Sąjungoje šiandien netrūksta kalbų apie bendrijos ateitį. Ne vien britų pasitraukimo pasekmės yra opus klausimas. Kur kas sunkesnis, bet politologiškai įdomesnis, ginčas vyksta tarp manančių, kad Europos Sąjunga ilgainiui turi virsti „normalia“ valstybe su visais valstybės, o ne sąjungos atributais, ir manančių, kad jai pats laikas „skirtytis“ į tautines valstybes. 

Lietuviai, prieš beveik tris dešimtis metų tapę laisva ir nepriklausoma valstybe, šiandien kelia klausimą – ar „neištirps“ Europos Sąjungoje kaip tauta, sąjungoje, kur vos daugiau politinių ir ūkinių sprendimų iš vadinamojo nacionalinio lygmens perkeliama į visos Sąjungos lygį? Panašios abejonės kankina ne tik lietuvius, visi ieško argumentų už ir prieš, o kai kurie politologai mano, kad integracijos „gylio“ problema gali tapti esminė – būti Europos Sąjungai kaip tokiai, ar išnykti? Tad šiandien apie tai, kas ir kodėl naikina ar saugo tautas.

Tautiškumo priešininkai sako, kad tai nėra ilgą atmintį turinti idėja. Apie tautiškumo pagrindu sukurtas valstybes rimtai kalbėti imta tik XVII amžiuje. Iki tol valstybė buvo labiau siejama su valdančiąja dinastija. Realiai tautinės valstybės Europoje triumfavo po Pirmojo pasaulinio karo, ir tai priimta kaip tautų išsilaisvinimas, visuotinis gėris. Jis beveik prieš šimtą metų atkūrė ir mūsų valstybę, o šiandien visas (beveik 200) valstybių angliškai vadiname nation states, t.y. tautinėmis valstybėmis.

Tačiau su tuo gėriu ne viskas gerai. Europoje vis dar krizė. Europa pavargusi, išsigandusi, pasimetusi, nebežinanti, ko čia griebtis… Lietuvoje tuo tarpu vis garsiau padžiūgauja negausūs Europos integracijos priešininkai. Štai jums Europa, štai jums integracija, kuri nedavė nieko kito, išskyrus jau minėtąją krizę! Ar Lietuvai būtų geriau buvę likti „suvereniai“ ir tenkintis kur kas didesniais krizės vargais, tokiais, kokius patiria Albanija, Makedonija ar Moldova. Nieko paguodžiančio.

Gilesnės integracijos šalininkai perspėja, kad federalizmas – tai ne iš vieno centro valdoma valstybė. Atvirkščiai – federalizmas reiškia decentralizaciją, t.y. nuomonių įvairovę ir bendrus sprendimus bendrai sutarus. Šiandieniniai federalistai sako, kad prieš integracijos procesų problemas reikia veikti klaidų taisymu ir integracijos gilinimu. Prieš integracijos bėdas reikia kurti… daugiau integracijos, tik ne vadovėliškai priešpriešinti tautiškumui. Euro sunkumų priežastis yra ne pats euras, o jo naudojimo taisyklių nesilaikymas. Norint išlikti tikrais solidariais ir tvirtais europiečiais reikia vienytis, o ne kiekvienam rūpintis tik savimi.

Europos Sąjungos užsienio politika stringa daugiausiai dėl to, kad nacionaliniai interesai yra žymiai didesnis prioritetas už visos Europos interesus. Dar prasčiau su gynyba – per pastaruosius dvidešimt metų nepavyko sukurti nieko, kas primintų Europos ginkluotąsias pajėgas. Jei ne tvirtas NATO, būtų galima abejoti, ar Europos gynybos galimybės iš viso egzistuoja. Kad padėtis pasitaisytų ir čia reikia federalizuotis. Europiečiai juk ilgai kariavo ir kariauti imdavo tada, kai liguistai suprastas identitetas viršydavo protingai suvoktą kolektyvinį saugumą.

Peikiantieji Europos integraciją gali pasitikrinti, ką ji davė. Europos Sąjunga yra turtingiausia bendrija pasaulyje (beje, visi dejuojantys, kad taip blogai dar nebuvo, turėtų tą suprasti). Visais aspektais priklausymas Europos Sąjungai yra ne tik gerovė, bet ir politinis prestižas, kuriame federalizmas nieko neatima, o duoda išties daug. Lietuva greit metais taps svarbiausia Europos (sąlyginai ir viso pasaulio) valstybe, nes pirmininkaus Europos Sąjungai. Ar be integracijos tai būtų įmanoma?

Tačiau yra ir argumentų, rodančių, kad tautiškumo ignoravimas atneša dar daugiau bėdų, nei integracija. Žinomas prancūzų istorikas Thierry Baudet savo darbuose perspėja, kad tautiškumo stygius ar net priešiškumas jam ne kartą būdavo karų priežastis. Karus dažniausiai sukeldavo ne tautiškumas, pavadintas nacionalizmu, bet imperijų kūrimas, imperijų, kur kažkokių, dažnai dirbtinai sugalvotų interesų vardan buvo raginama tautiškumą paminti ar bent ignoruoti.

Nors kai kam ir atrodys nemalonu, bet Mussolinis, Hitleris ir Stalinas buvo integracijos šalininkai –  savaip integruodami Europą aiškiai numatė tautų nereikalingumą. Mussolinio idėja – Naujoji Romos Imperija, turėjo būti imperija, bet ne tautų sąjunga, Goebbelsas dar 1940 metais pareiškė, kad po penkiasdešimties metų dabartinės (tautinės) valstybės tiesiog neteks prasmės. Geografinė („gyvybinė“) erdvė buvo kur kas svarbiau. Panašai, beje, mąstė ir Japonijos vadovai. Kaip pažymi ne vienas istorikas, rasių teorija ar marksizmas, nekėlė vienos tautos hegemonijos, o veikiau glorifikavo konkrečios tautos bruožų neturinčią rasę ar socialinę klasę. Net ir Napoleonas juk ne plėtė Prancūziją, o savo galia savaip vienijo Europą.

Europos integracijos pradininkai savo idėjoms pagrįsti pasirinko (neva) aksiomą, kad pasaulinius karus sukėlė grobuoniškas nacionalizmas, ir būtent jo pažabojimui integracija ir skirta. Pasak istoriko Pirmas Pasaulinis de facto prasidėjo ne todėl, kad Austrija-Vengrija propagavo nacionalizmą, o kad jį slopino, Antrąjį gi savaip „sutarė“ dvi valstybės, kurių ideologija, kaip sakiau, propagavo rasę ir klasę, bet ne tautą.

Tautinęs valstybės vietoj integruotų imperijų buvo didžiausias Pirmojo Pasaulinio karo laimėjimas. Sovietų imperijos dezintegracija taip pat buvo gėris. Proletarai neturėjo tėvynės, išsilaisvinę iš sovietinio lagerio žmonės ją gavo. Realiai Europos integracijoje žmonės dalyvavo ne tam, kad pamirštų savo tautiškumą, o kad pabrėžtų jo vertę, Europą kūrė taikūs vokiečiai ir taikūs prancūzai, o ne betaučiai proletarai. Niekas tautybės neatima, tačiau baimės akys didelės…

Daugelio sociologų ir politikų išvada gana paprasta. Federalizmas yra pragmatiškas gėris, dažniausiai išmatuojamas skaičiais ir komfortu, jis didina mūsų turtus ir plačia fizines galimybes. Tautiškumas – jausminė sąvoka, kiekvienas siekia būti tautiškai unikalus ir nepakartojimas. Iki šiol europiečiams pavykdavo suderinti abu konceptus, tad gal nereikia ginčytis – tarp federalistų ir tautininkų turi būti taika.

_________________

Pasitikrinkite savo žinias

 Kraunasi ...

Sužinokite teisingą atsakymą >>

Užs. Nr. EV-0014