Skautų stovykla Nemajūnų dienos centre

Skautai turi daug gražių, prasmingais darbais paremtų šūkių apie seserystę, brolystę, bičiulystę ir savanorystę. Akivaizdus pavyzdys – neseniai Nemajūnų dienos centre veikusi Birštono gimnazijos mokytojo, Marijampolės krašto Birštono draugovės skautų draugininko-paskaitininko, Romo Vilkausko globota stovykla.
Viskas prasidėjo labai netikėtai, nuo trijų ant pievelės prie centro pastatytų palapinių. Kaip pasakojo centro darbuotojos Jūratė ir Rasa, iš pradžių atėjo keturi vaikai, vėliau prie pirmųjų entuziastų prisijungė ir daugiau norinčiųjų pažinti skautų stovyklavimo tradicijas. Dauguma jų labai džiaugėsi turėta galimybe išbandyti save ne tik žygyje pėsčiomis, bet ir gaminant maistą, kuriant laužą. Mat skautai viską daro patys ir kitiems dar padeda. Vaikų neišgąsdino ir lietus, net ir jauniausia stovyklautoja Enrika, tris kartus persistačiusi palapinę, ieškodama pačios tinkamiausios jai vietos, visas naktis, kaip tikra skautė, miegojo lauke.
Ši stovykla tapo ne tik savęs išbandymo mokykla, bet ir padėjo pažinti gimtinės apylinkes, išsamiau susipažinti su Nemajūnų krašto istorija. Stovyklautojai keliavo pėsčiomis ir į Punią, grožėjosi Nemunu nuo garsaus Margirio piliakalnio.
Stovyklos dienos buvo kupinos ir kitų gražių įspūdžių, padovanojusių įsimintinų susitikimų. Kartu su choreografu Edgaru Šnipaičiu jie keliavo Lotynų Amerikos, Ispanijos, Graikijos ir Lietuvos šokių ritmų keliais, žaidė katę ir pelę po parašiuto kupolu. Entuziazmas ir emocijos „liejosi per kraštus“. Įdomus buvo ir susitikimas su Prienų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovais, pasibaigęs įspūdingu finalu – maudynėmis. Stovyklautojai sulaukė ne tik „Geležinio vilko“ pratybose dalyvavusių lietuvių, bet ir kariškių iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kuriuos „nuginklavo“ jau pats pirmas Enrikos klausimas: „Koks tavo vardas?“ Kariūnai papasakojo apie pratybas, kartu su vaikais darė atsispaudimus, padovanojo knygelių.
Visų atmintyje liko ir šiltas, jaukus vakaras prie laužo ant kalvelės su Vytautu Trakymu. Vaikai labai susikaupę klausėsi Vytauto atliekamų dainų ir gitaros muzikos. Nuoširdumu ir betarpišku bendravimu buvo persmelktas ir susitikimas su linksmaisiais „bildukais“ iš Kruonio kultūros centro (vadovė – J. Bernotienė). Susibičiuliavę su pjesės personažais, vaikai sakė supratę, kaip svarbu turėti svajonę ir su ja eiti kartu.
Viena iš gražiai išsipildžiusių svajonių buvo ir ši stovykla, išaugusi iš gražaus savanorystės medžio.