Odė tautos didvyriams Dariui ir Girėnui – „Skrydis namo“
Mirga fakelų liepsnos, nušviesdamos kelią iki Puntuko akmens. „Saulašarės“ (vad. Irma Baukytė) merginos „kviečia“ lakūnus skrydžiui. Dvi lietuvės mamos atveda sūnus, apvelka „pilotų“ švarkais, švelniai paglosto plaukus, peržegnoja ir „išlydi“ į tolimą ir pavojingą kelionę. Puntuko akmuo, paslaptingai apsigaubęs baltą drobule, ant kurios sklando didžiuliai bebaimiai sakalai – mūsų tautos sūnūs.
Tyloje aidi balsas (KC režisierius Julius Jakubėnas): „Pirmasis lakūnų atsišaukimas spaudoje pasirodė 1932 metų liepos 11 dieną: „Mes skrisime iš Niujorko į Kauną. Dar niekas nėra tiesiai, nenusileisdamas, nuskridęs iš Amerikos į Lietuvą. Tad mes esame pasiryžę tai atlikti.“
Ir vėl „Saulašarės“ merginų šokis, vaizduojantis skrydį…
Balsas: „Darius buvo sumanęs pasirinkti pavadinimą arba Lietuvių siela, arba Diktatorius. Skridimo komitete buvo svarstyti šie siūlomi vardai: Vytis, Amerikos Lietuvis, Amerikietis, Lietuvių Dvasia, Vytauto ainis, Aitvaras, Sakalas ir kt. Vaivada pasiūlė Lituanica. Tad tokia lėktuvo pavadinimo „Lituanica“ atsiradimo istorija.“
Skamba daina. Vaizdai ant akmens – paukščiai, sparnai, kelias, vėjo gūsiai…
Balsas: „Niekados dar nebuvo tokio įdėmaus klausymo ir budėjimo prie radijo aparatų, nekantriai laukiant žinios. Visi miestai ir kaimai dar niekados taip nepavydėjo kauniečiams tos laimės pirmiesiems sutikti ir pamatyti su „sparnuotus“ lietuvius – padangių galiūnus. Visi laukė su tokiu džiaugsmu, kokio širdis dar nebuvo jutusi…“
Šokio kompozicija, daina „Skrydis“, rūstūs vaizdai ant akmens…
Balsas: „Varikli, nenuilsk! Propeleri, sukis! Besočiui motorui skysčių užteks sunkaus darbo troškuliui raminti! Tik vamzdžiai, neužsikiškit! Rodikliai, nesustokit! Dar keliolika valandų rodykit ištikimybę tautos džiaugsmui ir pažangos naudai! Po to atsiilsėsite gražioje ir svetingoje Lietuvoje.“
Šokėjų poros vylingas vilties tango… Merginų vilties šokis… Ant akmens pakilimo tako vaizdai, variklis gaudžia visu garsu…
Balsas: „Lietuvos aeroklubas išskaičiavo, kad laukiami Atlanto nugalėtojai turėjo atskristi liepos 17 dieną apie 2-3 valandą ryto. Aeroklubo lėktuvas kaukdamas ėmė skraidyti viršum tamsaus Kauno ir jo apylinkių, skelbdamas žinią, kad Lituanica jau netoli Lietuvos! Nudžiugę ir ilgo lūkesčio jaudinami žmonės automobiliais, autobusais ir pėsčiom bėgte leidosi aerodroman, kur turėjo sprogti neapsakomas tautos džiaugsmas…“
Laukimo šokis. Neramus. Jaudinantis, kupinas nežinios… Vaizdai ant akmens bauginantys…
Balsas: „Dvidešimt penki tūkstančiai lietuvių vidurnaktį laukė didvyrių tame Kauno aerodrome, į kurį Lituanica taip ir neatskrido…“
Vaikinai blaškosi, neramu visiems… Balta drobulė nuo akmens nuslysta. Šviesos spindulys, nukreiptas į lakūnų bareljefus akmenyje. Pasigirsta Stepono Dariaus skaitomas testamentas prieš lemiamą skrydį. Legendiniai lakūnai ruošėsi visiems netikėtumams…
Amžina šlovė didvyriams, išgarsinusiems Lietuvą visame pasaulyje, nes Lietuva brangi kiekvienam tikram lietuviui…
„Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.“
Maironis.
Taip netradiciškai, jautriai ir subtiliai prie legendinio Puntuko akmens vėlų liepos 16-tosios vakarą buvo paminėtas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą.
alinos Rupinskienės ir Anykščių kultūros centro nuotraukos