Organų ir kraujo donorystė: altruistinė ir būtina gelbstint žmonių gyvybes
Nacionalinio transplantacijos biuro specialistai, akcijų ir renginių metu kviesdami visuomenę pasirašyti sutikimus donoro kortelei gauti, neretai išgirsta apgailestavimų, jog „esu per senas“ arba „negaliu būti organų donoras, nes sergu“. Kaip yra iš tiesų?
Sutikimą organų donorystei gali išreikšti bet kuris veiksnus Lietuvos pilietis, sulaukęs 18 metų. Kitos amžiaus ribos, kada pritarimo donorystei pareikšti negalima, nėra. Taip pat nėra kitų apribojimų – nei amžius, nei esamos ar persirgtos ligos, nei vartojami vaistai neturi įtakos pasirašant sutikimą po mirties dovanoti organus transplantacijai. Kartais žmonės klaidingai supranta, jog sutikimo donoro kortelei gauti pasirašymas jau ir reiškia, kad bus tampama donoru. Tačiau tiesa yra tokia, kad pasirašęs sutikimą, žmogus tik išreiškia savo valią.
Efektyviais donorais (kai transplantacijai paimami organai arba audiniai) tampa ir vyresnio amžiaus žmonės. Antai šiemet Lietuvoje vyriausiam donorui, kurio transplantuotos ragenos grąžino dienos šviesą dviem žmonėms, buvo 77 metai. Kito – 67 metų donoro – buvo transplantuoti inkstai ir kepenys. Pernai vyriausiam organų donorui buvo 74 metai. Europos šalių pateiktose ataskaitose donorų amžius neturi jokių ribų: transplantuojami ir aštuoniasdešimtmečių, ir devyniasdešimtmečių donorų organai. Todėl užtikrintai galima sakyti, kad ne žmogaus amžius, o jo sveikatos būklė lemia, ar organai po mirties tiks transplantacijai.
Kviesdami pasikalbėti apie organų donorystę ir pasiūlydami pasirašyti sutikimą donoro kortelei gauti, Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojai dažnai išklauso labai atvirų pasakojimų apie persirgtas ligas – onkologinius susirgimus ir jų gydymą, apie hepatitus, buvusias operacijas ir pan. Visada žmonėms paaiškinama, jog jokios ligos nėra kliūtis pasirašyti sutikimą, nes taip išreiškiama tiktai žmogaus valia, jo apsisprendimas po mirties išgelbėti sergančiuosius.
Donoro sveikatos būklė tiriama tiktai tuomet, kai jis pradedamas ruošti donorystei – tai yra tiktai po konstatuotos smegenų mirties. Turint paties žmogaus sutikimą arba gavus jo artimųjų pritarimą, ligoninėje atliekami išsamūs medicininiai tyrimai, kurių metu nustatoma, ar organai ir audiniai tinka transplantacijai.
Svarbiausia sąlyga organų donorystėje – kad žmogus po savo mirties taptų organų ir (ar) audinių donoru, ligoninės reanimacijos skyriuje jam turi būti konstatuota specifinė – smegenų – mirtis.
Todėl jei asmuo, pasirašęs sutikimą po mirties aukoti savo organus donorystei, miršta namuose dėl širdies ar kitų lėtinių ligų, miršta gydymo įstaigoje, bet ne reanimacijos skyriuje, žūva avarijoje, nusižudo, nuskęsta – organų donoru jis netampa.
Tokių specifinių smegenų mirties faktų per metus reanimacijos skyriuose konstatuojama nedaug. Tai įrodo ir statistika: kasmet Lietuvoje miršta daugiau kaip 40 tūkst. gyventojų, tačiau potencialių donorų konstatuojant smegenų mirtį užregistruojama tik kiek daugiau nei šimtas (2013 m. – 107, 2014 m. – 106, 2015 m. – 126, 2016 m. – 119). Dar mažiau potencialių donorų tampa efektyviais, tai yra – kai organai paimami transplantacijai (atitinkamai 2013 m. – 50, 2014 m. – 31, 2015 m. – 57, 2016 m. – 61).
Nuo 2016 metų vienoje iš Lietuvos donorinių ligoninių – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikos – pradėta taikyti nauja donorystės rūšis – neplakančios širdies donorystė, kuomet, artimiesiems sutikus, transplantacijai panaudojami organai po širdies sustojimo.
Kitas svarbus faktas – organų donorystėje žmogus, kuriam buvo atlikta transplantacija, ir pats gali būti organų donoras. 2016 metų rudenį pirmą kartą Lietuvos organų donorystės istorijoje organų donoru tapo recipientas – žmogus, kelerius metus gyvenęs su transplantuotu donoriniu inkstu. Konstatavus smegenų mirtį, transplantacijai buvo paimtos šio donoro kepenys. Kiti organai transplantacijai netiko dėl medicininių kontraindikacijų.
Organų ir kraujo donorystė – abi donorystės rūšys yra altruistinės, gelbstinčios žmonių gyvybę ir be galo kilnios. Organų donorystė galima konstatavus smegenų mirtį arba, paprastai tariant, po žmogaus mirties. Yra ir gyvoji organų donorystė – galima padovanoti inkstą arba dalį kepenų savo artimajam ir tuo pačiu būti apsisprendusiam visus kitus organus padovanoti po savo mirties. Tačiau galimybės sužinoti, ar tapsi organų donoru – nėra.
Kraujo donorystė galima nuo 18 iki 65 metų: tris kartus per metus – moterims ir keturis kartus –vyrams. Tuo ji skiriasi nuo organų donorystės. Šiuo metu jau yra galimybė matyti ir savo dovanoto kraujo kelią – į kokią ligoninę jis buvo nugabentas. Be to, žmogus, norintis tapti kraujo donoru, prieš kiekvieną donaciją turi užpildyti anketą apie savo sveikatą, nurodyti persirgtas ir esamas ligas. Prieš donaciją paimamas kraujo lašelis ir jį ištyrus – nustačius hemoglobino koncentraciją – yra paimamas kraujas. Tada jis ištiriamas ir, jei yra tinkamas, naudojamas perpylimui.
Tad pritarimas kraujo ar organų ir audinių donorystei – sąmoningas, pilietiškas, altruistinis apsisprendimas. Tik kraujo donorystė yra galima daug kartų per žmogaus gyvenimą ir net paties žmogaus gali būti stebima, o organų ir audinių donorystė galima tik po mirties. Ir jei likimas lems tapti organų ir audinių donoru, bus galima išgelbėti net 7 žmonių gyvybes. Duomenys apie tokią valią pareiškusius asmenis įtraukiami į Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registrą. Jei asmuo apsigalvoja ir nutaria, kad savo organų donorystei aukoti nebenori, gali užpildyti atitinkamą formą ir pareikšti nesutikimą.
Sutikimą galima pasirašyti internetu – adresu www.transplantacija.lt, taip pat akcijų, kuriose dalyvauja Nacionalinio transplantacijos biuro ar Nacionalinio kraujo centro specialistai, metu, vaistinėse ar gydymo įstaigose.
