Paštas prieš 50 metų ir dabar: aikštingą kumelę ir slides pakeitė paklusnus automobilis

Senoji Leliūnų laiškininkė Salomėja neseniai atšventė 80-ies metų jubiliejų. Šia proga iš Didžiosios Britanijos grįžo vaikai ir proanūkiai. 1990-aisiais į pensiją išėjusi buvusi laiškininkė rūpinasi tik tuo, kad visas kiemas ir namai skęstų gėlių žieduose. O anksčiau jai tekdavo apibėgti visus Leliūnų miestelio ir rajono gyventojus – pėsčiomis, dviračiu ar raitai ant baikščios kumelės.

Salomėja pasidžiaugia už šiandien dirbančią ilgametę Leliūnų paštininkę Danutę Sucharovienę, kad jai vargo tenka mažiau: kaimiškose vietovėse modernizuojant pašto paslaugas, D. Sucharovienė tapo mobiliąja laiškininke ir leidinius, siuntas bei laiškus išvežioja nauju automobiliu. Gyventojai už gautus siuntinius ar registruotus laiškus pasirašo elektroniniu pieštuku planšetėje.

D. Sucharovienė sako, jog Salomėja – turbūt aktyviausia miestelio prenumeratorė. Prižiūrėdama gausybę gėlių savo kieme, ji prenumeruoja daug sodo ir daržo žurnalų, laikraščių.

Atsakinga ir už laiškus, ir už duonos kąsnį

Salomėja kilusi iš Šilalės. Jai teko dirbti ir kolūkyje, o paauginusi pirmąjį sūnų ir ieškodama, kur grįžti į darbą, gavo pasiūlymą nešioti laiškus. Miglotai prisimena, kad tuomet dvi moterys susipešė dėl vieno vyro dėmesio ir niekaip negalėjo dirbti dviese viename pašte. Taip ir atsirado laisva vieta.

Tuomet laikraščius ir laiškus išnešioti jai padėdavo kumelė, o pas kai kuriuos gyventojus tekdavo klampoti iki pažastų smingant į sniego pusnis.

„Buvau laiškininke 16 metų! Tik į Stablunkius neteko laiško nešti. O taip tai į Ažugirius Leliūnus, visas jų apylinkes! Labai reikėjo dirbt – ir laikraščių tuomet buvo daug, žmonių daug gyveno. O dar pensijas reikėjo visiem nešiot!“, – prisimena Salomėja.

Laiškininkas tuo metu (nors kartais taip nutinka ir šiandien) prilygo artimiausiam draugui – užėjus Salomėja pastebėdavo, kad senyvas žmogus nebeišgali nukeliauti net duonos nusipirkti.

„Duodavo gi tas korteles viskam – ir muilui, ir miltams, ir cukrui. O kas iš tos kortelės – daug žmonių buvo, kur čiut vaikščiojo, iš trobos neišeidavo! Užeini, o sako: „Žinokit, nebturim ko valgyt, nebturim net duonos“. Na, tai nusimeti tą krepšį su laiškais ir klausi, ko reikia, ko trūksta, kad greit parduotuvėn nubėgtum, paimtum“, – pasakoja Salomėja.

Kumelė – gera, nes numetusi palaukia

Senoji Leliūnų laiškininkė išbandė įvairius būdus: sunkų krepšį po kaimą nešiodavo ir pėsčiomis, o kartais sėsdavo ant dviračio arba ištikimos kumelės. Ši ne kartą yra laiškininkę numetusi, tačiau vis tik Salomėja ją prisimena geruoju.

„Siaubas buvo – joji plenu, o tas arklys gi visko bijo. Na, tada ir aš turiu bijot. Vieną kart kai pasibaidė, kai šoko nuo kelio, nuo tokio skardžio. Vienas žmogus matė, tai kaip išsigando! Bet šiaip gera buvo mano kumelyt. Ir palaukdavo. Jau kaip nuverčia, tai nebėga niekur – palaukia, kol vėl į atsisėsiu“, – linksmai apie net gyvybei pavojingas darbo sąlygas šiandien pasakoja pašnekovė.

Salomėja vieną maždaug 10-ies kilogramų svorio krepšį išnešiodavo po miestelį, tuomet grįždavo į paštą prisikrauti dar tiek pat ir pasukdavo į kaimą. Tiksliai neprisimena, bet gali būti, kad per dieną ji apeidavo apie 50 žmonių.

„Buvo tokia taisyklė, kad daugiau 16-os kilogramų nenešt. Pasidalint per pusį, išnešiot ir tada sugrįžt“, – prisimena Salomėja.

Ji prisimena, kad darbo itin pagausėdavo per šventes – žmonės vieni kitiems siuntinėdavo laiškus, jais užsipildydavo bent pusė krepšio.

„Ar Nauji metai, ar tos tarybinės, ar katalikiškos šventės – viską žmonės švęsdavo ir vis vieni kitiems tuos atvirukus rašydavo. Na, kaipgi nenuneši?“, – prisimena pašnekovė.

Paštininkę prikeldavo net naktį

Tiesa, Salomėjai atmintin įstrigo ir liūdnesnės žinios, kurias reikėdavo pranešti čia ir dabar – bet kuriuo paros metu.

„Naktį jau viena namie esi, pasibeldžia, atneša užrašytą ant kažkokio popieriuko – ir nešk! Greitai, nes numirė kas nors. Ir reikia visiems pranešt. Negali nepranešt – ką gi dabar daryt? O žiema, šalta! Na, tada jau sūnui duodavau, Gintukas stodavo ant slidžių ir nešdavo ten kur nors į kaimo pakraštį, į Pailgį“, – atsiminimais dalinasi senoji Leliūnų laiškininkė, anais laikais atlikusi darbą ir už telefoną, ir už telegrafą.

„Aš tai su slidėm nelabai… Kur, prisimenu, Kamoriškėse, pripustyta giliausiai, minkštas tas sniegas… Tai palenda slidės po sniegu – turi nusiimt ir vis tiek pėsčia eit. Ir daubos, ir kalneliai – visur to sniego prineša“, – prisimena Salomėja.

Senolė čia pat pasidžiaugia, kad dabar laiškininkai turi naujus automobilius, kurie pakeičia ir paklusnią, bet bailią kumelę, ir dviratį, ir slides.

Šiandien kelis dešimtmečius Leliūnų pašte dirbančią Danutę Sucharovienę pažįsta ir su džiaugsmu į namus įsileidžia visi. O ar anksčiau laiškininkas buvo gerbiama profesija?

„Kas gerai dirbdavo, tą ir gerbdavo, – griežtu balsu pareiškia Salomėja. – O jei nelabai, tai kaimo žmonės kalbėjo: „A, jūsų paštininkė tai gera, mūsų – blogesnė“.

Paštininko užduotis, kuri nesikeičia metams bėgant

Šiandien ji užsisako gausybę žurnalų: „Sodo spalvas“, „Valstietį“, „Utenį“. Jie senolei praskaidrina dienas.

„Reikia. Kaigi dabar kitaip būsi? Jau darbų nebegali dirbt – nėr sveikatos. Tai sėdžiu viduj. Pasiskaitau žurnalus, televizorių pažiūriu. Ir džiaugiuos Danute – ji visada viską teisingai visiems išdalina, negalim skųstis jokiu trūkumu. Ir seniau, ir dabar taip – paštas ir paštininkas yra pagrindinis tarpininkas tarp žmonių“, – galiausiai Salomėja atranda vieną savybę, kuri pašte taip ir nepasikeitė per visą pusšimtį metų.

Juk paštas – ne pastatas, tai – žmonės, kurių ryšį padeda palaikyti laiškininkas.