Džiazo klasika vėl aidėjo Lauksargių bažnyčioje
Liepos 13-15 d. Tauragėje jau trečius metus skambėjo tarptautinis džiazo festivalis „Džiazo dienos Tauragėje 2017“. Jau tampa tradicija jį pradėti Lauksargių ev. liuteronų bažnyčioje. Šiemet liepos 13 d. vakarą, festivalio organizatoriui Valdui Latožai ir parapijos kunigui Edikui Šulcui paskelbtus „Džiazo dienų“ pradžią, po bažnyčios skliautais aidėjo Petro Vyšniausko, jo sūnaus Dominyko ir dukros Marijos „Vyšnių trio“ bei prie jų prisijungusio gitaros virtuozo Vladimiro Kaplano dovanotas džiazo klasikos koncertas. Sausakimšoje bažnyčioje žinomų atlikėjų klausėsi ne tik vietiniai, bet ir iš Vilniaus, Klaipėdos, Šilalės, Šilutės atvykę džiazo gerbėjai. Po koncerto dar ilgai netilo plojimai ir padėkos žodžiai atlikėjams. Parapijos kunigas taipogi dėkoja šventės organizatoriams bei rėmėjams, o ypač bažnyčią tvarkiusiems ir puošusiems lauksargiškiams Elai Teresienei, Adai Šimkienei, Rasai Paulikienei, Irmai Stumbrienei, Albinui Martinaičiui, Alfonsui Mozeriui ir Augustui Šneideraičiui.
Kaip ir praeitais metais, šių metų džiazo dienų Tauragėje atidarymo koncertui pasirinkta Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčia. Tai reiškia šios istorinės sakralinės erdvės teigiamą vertinimą, o Lauksargių miestelio bendruomenei ir parapijai didelė garbė priimti tokius svečius. Paklausyti pasaulinio masto mūsų tautiečių Vyšniauskų trio atliekamų kūrinių iš džiazo klasikos auksinio fondo prisirinko pilnutėlė bažnyčia.
Petras Vyšniauskas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, pasak džiazo kritikų, vienas stipriausių pasaulio saksofonininkų, pakvietė pailsėti nuo triukšmo ir banalybių. Jo virtuoziškai valdomo instrumento skambesys nepaliko abejingų. Kartu su trimitininku Dominyku Vyšniausku improvizuodami sukūrė daugybę akimirkų, kai klausytojai net nelaukdami kūrinio pabaigos plojimais reiškė pagarbą atlikėjams. Bažnyčios skliautuose skambėjusį vokalistės Marijos Vyšniauskaitės balsą ir vaidmenį geriausiai apibūdina koncerto pabaigoje vyskupo Mindaugo Sabučio išsakyti padėkos žodžiai, kad su savo balsu ir giedota giesme ji be abejonės būtų priimta į angelų chorą. Neprofesionaliam muzikui net nedera komentuoti to didingo akordų skambesio – tai reikia išgirsti. Tiesa, norėjosi, kad ne tik vyskupas ir turbūt tik dar keletas gerai anglų kalbą mokančių klausytojų, bet visi suprastų atliekamų kūrinių mintį, nes nesuprantant žodžių prasmės ne taip lengva atskirti džiazo ritmu skambančią dainą nuo giesmės. Kaimo žmogus kaip ir caro priespaudos laikais tebesaugo ir labiau vertina savo protėvių nei didžiųjų tautų kalbas ir bus aktyvesnis, jei klasikinė kultūra bus suprantamai perteikiama. Viena iš Reformacijos nuostatų juk taip pat byloja apie tai, kad giesmė ir liturgija turi skambėti klausytojui suprantama kalba.
Prie klasikos koncerto derėjo irstančias šventovės sienas pridengusi Arvydo Každailio grafikos darbų paroda „Senoji Prūsa“. Darbai kurti pagal kryžiuočių metraštininko pasakojimus. Tai menininko priminimai apie prūsų tautą, galėjusią tapti trečiąja baltų valstybe, didvyrišką tautą, pasiaukojamai gynusią savo žemes nuo užkariautojų ordų. Tai ir Mažosios Lietuvos žemės, kuriai priskiriami ir Lauksargiai.
Kad šis renginys – ne eilinis kultūrinis įvykis ne tik Lauksargiams, bet ir Tauragei, rodo čia atvykę bei klausytojais tapę garbūs svečiai. Koncerto klausėsi ne tik aplinkinių parapijų kunigai, bet ir vyskupas Mindaugas Sabutis, Tauragės rajono meras Sigitas Mičiulis, LR Seimo narė Aušrinė Norkienė, rajono kultūros darbuotojai, korespondentai, Lauksargių seniūnas Mindaugas Giačas. Buvo malonu girdėti politikų sveikinimus, padėkas, pažadus apie pagalbą šventovės remontui. Norisi jais tikėti, nors praeitų metų pažadai skirti lėšų drėkstančių grindų sutvarkymui, atrodo, tebelieka neįgyvendinti. Taigi spalio mėnesį Lauksargių bažnyčia savo 140 metų jubiliejų minės nepasipuošusi, vis dar tais pačiais sovietmečio nudėvėtais rūbais. Visiems suprantama, kad garbius svečius ar garsius menininkus dera priimti tinkamoje aplinkoje. Aišku ir tai, kad dalis atsakomybės tenka parapijai, tačiau ir stipriausieji neapsieina be rimtos paramos.
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.7-8