Rimantė Šalaševičiūtė: pagarbą žmogui turime pradėti ugdyti nuo Seimo
Su Seimo nare Rimante Šalaševičiūte susitikome Šilutėje vykusiame devintajame žuvienės virimo čempionate. Tad ir pokalbį pradėjome nuo švenčių, atvirai pasakius, nė viena daug nesvarstydama, į kokias problemas jis atves.
Žuvienės virimo čempionatas, pastaruoju metu mes matome, kad Lietuvoje šventė veja šventę, tą pačią dieną jos vyksta įvairiose Lietuvos vietose. Kai kas sako, kad tokia švenčių gausa – nelabai geras dalykas. Jūsų manymu, kuo naudingos miestų ar bendruomenių šventės?
Žuvienės virimo čempionate dalyvavau pirmą kartą ir mane nustebino komandų gausa. Pasirodo, komandų skaičius kasmet gausėja. Stebina komandų susitelkimas, išmonė įsirengiant kiemelius. Čempionatas – Šilutės krašto tradicija, kuri, manau, gyvybiškai būtina. Nors per čempionatą be perstojo lijo, žmonių, ypač tada, kai jau išvirta žuvienė, buvo pilna katilų alėja. Žmonės stovėjo eilėse ir laukė žuvienės. Ir stovėjo jie eilėse ne todėl, kad neturėtų ko valgyti. Vaišinimasis žuviene tapo atrakcija. Tai pabuvimas kartu šventiškoje aplinkoje, galimybė pasiklausyti gero koncerto, pasilinksminti. Pati sutikau daugybę pažįstamų, suvažiavusių iš visos Lietuvos. Manau, tokia šventė labai reikalinga.
Išties, pastaruoju metu Lietuvoje rengiama labai daug švenčių. Ypač daug bendruomenių švenčių. Jos vyksta kiekvienoje seniūnijoje ir net atskiruose seniūnijų miesteliuose ir kaimuose. Į tas šventes suvažiuoja kraštiečiai. Kai kurių jų tose vietose likę tik artimųjų kapai. Į šventes pasikviečiami žinomi atlikėjai, bendruomenei dovanoja gerus koncertus. Ateidami į šventę žmonės susineša pačių pagamintų vaišių, kurias visi bendrai ragauja, bendrauja. Juk ko mums šiandien labiausiai trūksta? Susiklausymo, vienas kito supratimo. Tokios šventės kaip tik ir suartina žmones.
Žuvienės virimo čempionate pajutau, kad ištirpsta priklausymas vienai ar kitai partijai, atstovavimas vienai ar kitai nuomonei. Visi draugiški ir malonūs. Malonu pabendrauti ir pabūti kartu.
Gal ne visai šventiškas klausimas, bet pati prie šio klausimo užvedėte, sakydama, kad žuvienės virimo čempionate ištirpo priklausymas vienai ar kitai partijai. Suprantama, diskusijos, priimant svarbius klausimus, būtinos, bet labai dažnai jos peržengia diskusijų ribas ir išauga į susipriešinimą, vienas kito drabstymą purvu. Jūsų manymu, ar Lietuva ne per maža tokiems tarpusavio santykiams?
Manau, santykiai ne nuo valstybės dydžio priklauso. Ir didelių valstybių politikams tiek tarp partijų, tiek partijų viduje peštis tarpusavyje nėra etiška. Dabar nesutarimai kyla ne tik tarp partijų, bet ir partijų viduje. Gal iš valstiečių daugiau reikalaujama politinės drausmės? Politinė drausmė – geras dalykas, bet, jei širdyje esi įsitikinęs vienaip, o turi sakyti kitaip, tai jau nebėra gerai. Man tai nėra priimtina. Kalbėdama apie nesutarimus galvoje turiu ne diskusijas. Jos
tiek partijų viduje, tiek tarp partijų būtinos, bet diskutuojama turėtų būti be intrigų, be vienas kito juodinimo, perkeliant tai į žiniasklaidą, kuri neretai esamą padėtį dar „pagražina“. O paskui turime tai, kad šalies gyventojai nepasitiki Seimu, partijomis. Kaip rodo apklausos, pusė šalies gyventojų nesiruošia eiti balsuoti. Toks pasyvumas – ne žmonių kaltė. Tai mūsų, politikų ir partijų, kaltė. Neatmestinas dalykas, kad kiekvienoje partijoje esama partiečių, kurių tikslas ir yra griauti partijas iš vidaus ir mažinti žmonių pasitikėjimą ja. Manau, ne išimtis esame ir Socialdemokratų partija.
Žinote, ko labiausiai Lietuvoje pasigendu? Ogi pagarbos vienas kitam. Nuo žemiausio iki aukščiausio lygmens. Ir ta nepagarba leidžiasi iki kiekvieno šalies gyventojo.
Apie pagarbą žmogui kalbėjau būdama dar vaiko teisių kontroliere. Jau tada sakiau, kad dalis mokytojų negerbia vaikų. Savo vaikų negerbia dalis tėvų. Nuo mažens savo vaikams įskiepijame nepagarbą kitam žmogui. Dėl to auga patyčios, smurtas ir kiti negeri dalykai.
Tačiau pasižiūrėkime į Seimą. Ar ten dirbantys žmonės gerbiame vienas kitą? Užtenka pasižiūrėti vienos ir kitos televizijos žinias ir pamatai, kad net žodžiai parenkami tokie, kad užgautų kitą žmogų. Iš ekrano juntamas noras iš kito žmogaus pasityčioti. To neturi būti. Skatiname mažinti patyčias mokykloje, bet kaip jas mažinti, jei jos nuo Seimo prasideda. Tie, kurie labiausiai matomi, turėtume nerodyti blogo pavyzdžio kitiems, juo labiau – mūsų vaikams.
Jei jau pradėjome atvirauti, tęskime toliau. Juk Lietuvą valdo ne Seimas, ne ministrai, o vidurinysis biurokratinis sluoksnis – ministerijose dirbantys specialistai, dėl kažkokių priežasčių dažniausiai įstatymų pataisas pasukantis tokia linkme, apie kurią daugelis parlamentarų balsuodami už pataisą net nesapnavo. Ir neretai, užuot kažką pakeitus į geresnę pusę, poįstatyminiais aktais sukuriamas priešingas rezultatas. Kaip paprastai tie specialistai sėdi daugelį metų. Nuo nepriklausomybės atkūrimo, o kiti – net paveldėti dar iš sovietinės sistemos.
Išties, labai dažnai taip atsitinka, nes dalis ministerijose dirbančių žmonių sugeba ir apeiti, ir pažeisti, bet toli gražu tokie yra ne visi. Dauguma – puikūs naujovių ieškantys specialistai.
Tačiau, sutikime, geresni ar prastesni specialistai jie yra taip pat žmonės ir nelabai malonu buvo girdėti ir skaityti daugiau kaip metus besitęsiančius grasinimus, kad ministerijose vyks valymas, kad bus atleistas nemažas skaičius darbuotojų. Gal valdančiajai koalicijai reikėjo išsiverti be grasinimų? Išties, Lietuvoje labai daug ką reikia keisti, bet tai juk buvo galima padaryti ir be metus laiko trukusių grasinimų. Kai kalbama tik abstrakčiomis frazėmis, kad kažką atleidus bus pagerintas įstaigos darbas, nepateikiant ekonomiškai ar teisiškai pagrįstų faktų, žmonės padaro vieną išvadą: kaip sako žemaičiai, varna nu mėitą, kėta į vėitą. Rezultatas – tas pats stulpas, gal tik kitaip pavadintas, ir varna kita. Jūsų manymu, ar tai dar labiau nedidina žmonių nepasitikėjimo valdžia?
Išties, reformuoti daug ką reikia, tačiau tai turi būti daroma labai apgalvotai ir aiškiai pateikiant žinią, kas bus daroma, motyvuojant išaiškinant, kodėl tai daroma, kokioje grandyje bus mažinami etatai, kam gresia atleidimas iš darbo, o neišmetant kažkokį teiginį, įstaigoje ar organizacijoje, paskleidžiant nuotaikas, kad tai, kas bus daroma, yra visiems grėsmė netekti darbo. Tuo tarpu, reorganizuojant gali būti atleisti vos keli, o kartais ir vienas žmogus. Sukurta atmosfera psichologiškai išsekina žmones. Ne paslaptis, per tą laiką yra buvę ir insultų, ir infarktų, nes išlaukti tą laiką psichologiškai yra sunku. Ir ne kiekvieno sveikata leidžia išgyventi žinią, kad jis gali būti atleistas iš darbo. Tokia žinia per žiniasklaidą ir ne tik, turėtų būti pateikiama tada, kai reorganizacijos procesas aiškus ir aišku, kas reorganizuojant bus atleistas ar kam bus pasiūlyta pereiti į kitą darbą.
Kadangi pagal išsilavinimą esate teisininkė, kaip vertinate pastaruoju metu žiniasklaidoje atsirandančius ministerijų pranešimus, kad sudaryta komisija kažkurio vadovo veiklai tirti, nes įtariama, kad jis gali būti kažką fiktyviai įdarbinęs ar yra pridaręs kitų griekų?
Jei išties esama tokių pažeidimų, manau, kad tokios komisijos reikalingos. Užtenka aukštesniosios įstaigos teisininkui ir finansininkui patikrinti pavaldžią tarnybą ar įstaigą, ir įtarimams pasitvirtinus iškart atleisti įstaigos ar padalinio vadovą, priklausimai, kas už tai atsakingas. Negalima leisti, kad būtų pasiimami pinigai, neatliekant darbo. Komisijų sudarymas – tuščias laiko gaišinimas.
Kalbino Genovaitė Paulikaitė
Užs. Nr. RS-15
