Menas už regėjimo ribų
Rugsėjo 20 dieną Alytaus r. Butrimonių gimnazijos 3–4 klasių pradinukai išsiruošė į Vilnių, Lietuvos aklųjų biblioteką, kur dalyvavo edukacinėje programoje „Menas už regėjimo ribų“. Tai projekto „Neformaliojo vaikų švietimo paslaugų plėtra“ programa, kurios tikslas supažindinti vaikus, kaip neregiai bei silpnaregiai patiria pasaulį lytėjimu, parodyti, kaip atrodo liečiamosios knygos ir jų iliustracijos.
Mokinius maloniai sutiko programos vadovė Dalia Balčytytė, IIC vadovės pavaduotoja. Ji papasakojo, kuo skiriasi aklųjų biblioteka nuo įprastos bibliotekos mokykloje, akcentavo, kad tai langas į pasaulį akliesiems ir silpnaregiams. Mes, matantieji, žinome, kad šuniukas yra šuniukas, nes jį matome: kojytes, snukutį, akytes, uodegą… Žiūrėdami į jį mes suprantame, linksmas jis ar liūdnas. Neregiai to nemato. Jiems mus supančio pasaulio grožį, daiktus, augalus, gyvūnus padeda pažinti tektilinės arba, kitaip pasakius, liečiamosios knygos. Iškilus paviršius, skirtingos faktūros, meniniai sprendimai – reljefiškai iliustruotos knygos – ne tik žadina smalsumą, bet ir lavina vaizduotę. Sužinoję, kaip atrodo mus supantys daiktai, neregiai pradeda mokytis Brailio rašto, kurio kiekviena raidė yra atitinkama šešių taškų kombinacija. Šio rašto išradėjas penkiolikmetis prancūzas Luji Brailis, pakeitęs pasaulį ir padėjęs daugybei pasaulio žmonių.Neregių gyvenimas tapo turiningesnis, kai 1877 m. buvo išrastas fonografas – garso įrašymo aparatas, ir daugybė knygų buvo įgarsinta. Dabar bibliotekoje savanoriai per metus įgarsina apie 350 knygų.
Apžiūrėjus Brailio raštu parašytų knygų biblioteką, nusifotografavus prie Lujo Brailio biusto, programos vadovė Dalia mokinius pakvietė į bibliotekos skaityklą, kurioje įkurtos kūrybinės dirbtuvės „Sukurk atviruką nematančiam draugui“. Įgytas žinias mokiniai turėjo pritaikyti praktikoje: jiems reikėjo išsirinkti tinkamą medžiagos faktūrą, detales, jas taisyklingai ir saikingai sudėlioti. Mūsų pradinukai dirbo kūrybingai, kruopščiai ir atsakingai. Vieni mokiniai savo darbus parsivežė prisiminimui, kiti paliko bibliotekoje, tikėdamiesi, kad kada nors jų siųstą žinutę perskaitys neregys bendraamžis.
Tikimės, kad ši edukacinė pamoka padėjo vaikams suprasti, kad žmonės skirtingai suvokia pasaulį, skirtingai jaučia, mąsto, mato aplinką, bet dėl to nėra mažiau vertingi. Tikimės, kad mūsų vaikai augdami atras bendravimo būdų, kad dažniau kalbėsis apie empatiją, toleranciją ir gebėjimą pažiūrėti kito žmogaus akimis. Tikimės, kad kada nors ne vienas iš jų taps savanoriais ir padės bibliotekai kurti tektilines knygas, užrašyti jas Brailio raštu arba įgarsinti.
