Vardų skaitymai Turmante
Pilietinė iniciatyva „Atminties kelias“ – įrodymas, kad Lietuva gerbia praeitį. Žydų rašytojas Grigorijus Kanovičius rašė: „Dievas sukūrė ne lietuvius, vokiečius ar žydus, o žmogų“, todėl Atminties erdvėje šiandien buvome visi buvome kartu – kaip tuometinėje Lietuvoje…
Turmanto pagrindinė mokykla (Zarasų r.) pilietinėje akcijoje dalyvavo pirmą kartą, nors VARDŲ skaitymai Lietuvoje vyksta jau septintą kartą. Istorijos mokytoja Natalija Oginskienė mokykloje ne tik apžvelgė buvusią Turmanto žydų bendruomenę, buvo skaitomos nužudytų Turmante žydų šeimų pavardės, vardai bei amžius, rodomas filmas „Aušvicas: specialioji komanda“.
Toliau – išvyka į Krakynės mišką: milžiniškas kapas tapo amžino poilsio vieta ir Turmanto žydams. Mokiniai, pagerbdami jų atminimą, apėjo jį aplinkui, uždegtos žvakutės, skaitomi vardai, kiekvienai šeimai skiriama rašytojo G.Kanovičiaus citata, padedami atminties akmenėliai. Vitalijus Ščerbakovas, kuris puikiai žino žydų istoriją ir gyvenimą Zarasų rajone, papasakojo mokiniams daug įdomių dalykų, ir apie Turmante gyvenusią Kasimovų šeimą, kurios keliems asmenims pavyko išsigelbėti.
Prie paminklo (kelyje Degučiai – Dusetos), liudijančio, kad šiuo keliu žydai ėjo mirti – taip pat skaitomi Turmanto žydų, sunaikintų kitose Lietuvos vietose ir tų, kurių žūties vieta nežinoma, Vardai.
Remiantis Jad Vašem holokausto aukų bazės duomenimis, Turmanto miestelyje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno apie 300 žydų, todėl buvo įprasta čia išgirsti tokius žydiškus vardus, kaip Hana, Haja, Cila, Ginda, Mendal, Zelman, Girša, Motka ir t.t.. Analizuojant žydų gyvenimo aprašymo anketas, net septyniose nurodyta – prekybininko profesija, devyniose – siuvejai, ir tik vienoje – šaltkalvis. Anketose pavyko suskaičiuoti apie penkiasdešimt skirtingų pavardžių. Didžiausias aukų skaičius – siejamas su pavarde Sondak (28), Aron (26) ir Kasimov (20). Nurodyti holokausto aukų tėvų vardai leidžia suskaičiuoti ir vaikus šeimose – Jos buvo gausios: nuo penkių iki dvylikos vaikų.
„Atminties kelias“ – kelio į Toleranciją, kelio į Žmogiškumą etapas šiandien jau įveiktas, nes „atmintis – tai mūsų bendras stogas, po kuriuo įsikūrę gyvieji ir mirusieji“ – teigė rašytojas G.Kanovičius.
LABAI Dėkojame Gražinai RAGAUSKAITEI, nuoširdžiai talkinusiai medžiaga ir patarimais bei mokyklos Direktorei Ninai Domackienei, padėjusiai įgyvendinti mūsų sumanymus.
