B. Gudinavičius: pirmiausia reikia įžvelgti pagalbos žmogui prasmingumą
Socialinio darbo katedros lektorius Benas Gudinavičius buvo tarp tų, kuriuos žurnalas „Reitingai“ įtraukė į lyderiaujančių Šiaulių valstybinės kolegijos dėstytojų dešimtuką. Pats lektorius nuopelnų ir pasiekimų nesureikšmina, o tiesiog dirba tą darbą, kuris jam patinka. Minint Lietuvos socialinių darbuotojų dieną, su dėstytoju kalbėjomės apie socialinio darbo prasmę ir veiklas, kurios padeda atrasti ryšį su studentais.
Dėstytojas pasakoja, kad pirmoji pasirinkta veiklos sritis buvo socialinė pedagogika, nes dar mokydamasis gimnazijoje jis organizuodavo įvairius renginius, seminarus ir stovyklas ne tik Šiaulių, gimtojo miesto, bet ir kitų Lietuvos ir Latvijos miestų vaikams, jaunimui. Tai lėmė ir studijų programos pasirinkimą. Baigęs Socialinės pedagogikos bakalauro studijas, būsimasis dėstytojas išvyko į Kretą ir ten pusę metų savanoriavo. Gyvenant svečioje šalyje pamažu atėjo suvokimas, kad socialinė ir pedagoginė pagalba asmenims yra tai, kas įdomu ir traukia.
Po savanoriškos tarnybos Benas tęsė studijas Šiaulių universitete. Kiek vėliau jis buvo pakviestas prisijungti prie Šiaulių valstybinės kolegijos Socialinio darbo katedros ir dirbti su būsimaisiais socialiniais darbuotojais. Benas Gudinavičius teigia sąmoningai savo profesinį kelią siejęs su šia sritimi, o pati sritis tikriausiai traukia jai reikalingų savybių turinčius asmenis.
Benas Gudinavičius apie save telkia savanoriauti siekiančius studentus. Jo suburta Savanorių akademija yra skirta studentų supratimui apie savanorystę, jos naudą tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime išplėsti. Dėstytojas nemano, kad savanorystė yra kiekvienam žmogui priimtinas dalykas. Žmonės labai įvairūs, visiems atsiras prasmingos ir naudingos veiklos, svarbu veikti, o ne stovėti vietoje. Tikriems savanoriams nereikia argumentų, kurie įrodytų šios veiklos prasmę ir naudą. B. Gudinavičius įsitikinęs, kad svarbiausia yra teigiamas pavyzdys ir palaikymas, bet ne žodinis įrodinėjimas. Mūsų visuomenėje socialiniai darbuotojai nepriskiriami prie prestižinių profesijų atstovų, todėl pašnekovas mano, kad socialinis darbuotojas pirmiausia turėtų įžvelgti pagalbos žmogui prasmingumą ir suprasti, kad jis yra socialinės gerovės kūrimo agentas visuomenėje. Neišsipildžius lūkesčiams profesinėje veikloje, reikėtų nenustoti kelti naujų tikslų.
Paklaustas apie tai, kuris iš dėstomų dalykų patinka, Benas atsako labai paprastai, bet informatyviai – tas, kuriame pajaučiamas ryšys su studentais. Grįžtamasis ryšys iš studentų yra veiklos variklis. Dėstytojas teigia galįs atsakyti, ką dažniausiai dėsto, bet ne kas labiausiai patinka, nes įmanoma „įsimylėti“ naujai dėstomą dalyką, bet „neprarasti simpatijų“ ir seniai dėstomam. Apie jiems patinkančius dalykus greičiausiai reikėtų klausti studentų. Dėstytojui tiesiog patinka ugdyti matančius, mąstančius, siekiančius ir kuriančius „daugiau“ žmones. Natūralu, kad tokiam kolegiškam požiūriui nelieka abejingi ir studentai. Jie teigia, kad dėstytojas Benas Gudinavičius nestokoja puikios nuotaikos, su studentais bendrauja kaip su draugais – atvirai ir žaismingai.
Paskaitų metu mokosi visi – ir dėstytojas, ir studentai. Benas Gudinavičius prisimena posakį: „Kiekvieno žmogaus galvoje savi tarakonai: vienų jie naminiai, prijaukinti, kitų – laukiniai, koviniai“. Taip yra ir su studentais – vieni nuoširdūs, ramūs, supratingi, kiti – tiesmukiški, nekantrūs, užsispyrę, bet iš visų jų galima mokytis. Dėstytojas teigia, kad mokosi iš patirties su studentais. Juk bet kokia patirtis yra mokymosi pagrindas. To reikia nepamiršti.
Prisimindamas savo studijų laikus, pašnekovas sako, kad gailisi ne „neišsineštų“ žinių, bet nesukurtų ryšių. Tą jis stengiasi pabrėžti ir savo studentams. Reikia kurti ryšius, kai žmogus yra šalia, studijų proceso metu. Taip, anot B. Gudinavičiaus, galima tikėtis sulaukti didesnės pridėtinės vertės bet kurioje tiek studijų proceso, tiek ir profesinės veiklos srityje.
