Naujos technologijos gydant žarnyno vėžį

Kovas – žarnyno vėžio žinomumo mėnuo

Nacionalinio vėžio instituto (NVI) onkologai radioterapeutai dalyvauja didelės apimties tarptautiniame klinikiniame tyrime, bandant išsiaiškinti, ar daliai tiesiosios žarnos vėžiu sergančių ligonių prieš operaciją galės būti neskiriama varginančios chemoterapijos, nesumažinant sudėtinio gydymo efektyvumo.

Tarptautiniame klinikiniame tyrime, inicijuotame Briuselio universitetinės ligoninės, dalyvauja NVI gydytojai onkologai radioterapeutai, kurių patirtis ir gebėjimas įsisavinti modernius radioterapijos metodus buvo pastebėtas ir įvertintas užsienio kolegų. Šiame klinikiniame tyrime taip pat  dalyvauja Vokietijos, Italijos ir Portugalijos universitetinės ligoninės.

„Ankstyvieji tyrimo rezultatai daug žadantys, – sako NVI Aukštųjų energijų spindulinės terapijos skyriaus vedėjas gydytojas radioterapeutas dr. Darius Norkus. – Atlikta pirmųjų pusantro šimto ligonių gydymo rezultatų analizė parodė, jog standartinis chemospindulinis gydymas nėra pranašesnis už tiriamąjį gydymo metodą. Jei galutiniai šio klinikinio tyrimo rezultatai patvirtins tyrėjų hipotezes, galbūt dalis pažengusiu tiesiosios žarnos vėžiu sergančių ligonių prieš operaciją galės išvengti chemoterapijos.“

Šio klinikinio tyrimo metu palyginami naujas ir įprastas lokaliai pažengusio tiesiosios žarnos vėžio priešoperacinio gydymo metodai: modernus spindulinis gydymas realizuojant integruotą padidintą dozę į naviką ir įprastinis frakcionuotas chemospindulinis gydymas. Taikant naują gydymo metodą neskiriama chemoterapijos, bet didinama spindulinio gydymo dozė, realizuojama į tiesiosios žarnos naviką. Šiuolaikiniai spindulinio gydymo metodai  leidžia tai padaryti saugiai ir tiksliai.

“Daugeliu klinikinių tyrimų buvo nustatyta, kad priešoperacinė spindulinė terapija reikšmingai sumažina lokalių tiesiosios žarnos vėžio atkryčių dažnumą, – sako dr. D. Norkus. – Taip pat nustatyta, kad priešoperacinis chemospindulinis gydymas, ypač jei skiriamas esant lokaliai pažengusioms ligos stadijoms, leidžia ženkliai sumažinti auglį. Jį sumažinus, operacija tampa radikalesnė, o sudėtinio gydymo rezultatai geresni. Prognozuojama priešoperacinio chemospindulinio gydymo nauda – didesnė tikimybė išsaugoti rauką operacijos metu, nors tai neįrodyta klinikiniuose tyrimuose ir nuomonės šiuo klausimu skiriasi.“

Spindulinės terapijos technologinis progresas leido reikšmingai sumažinti šalutinių poveikių dažnumą ir sunkumą. Keletą metų Nacionaliniame vėžio institute taikoma moduliuoto intensyvumo spindulinė terapija (IMRT), o nuo 2014-ųjų – dar modernesnis išorinio spindulinio gydymo metodas – voliumetrinė moduliuota arkinė terapija (VMAT).

„Toks gydymas leidžia ypač tiksliai realizuoti jonizuojančiosios spinduliuotės dozę į sudėtingos formos taikinį ligonio dubenyje – tiesiosios žarnos naviką ir sritinius limfmazgius, – sako dr. D. Norkus. – Kartu maksimaliai „tausojamos“ greta esančios žarnų kilpos, todėl šalutinis gydymo poveikis būna minimalus ir daugiau susijęs su kartu skiriama chemoterapija 5-FU. Tačiau šiuo metu medikai kelia klausimą, jog galbūt galima išvengti ir ligonį varginančios chemoterapijos 5-FU.“

„Kolorektaliniai navikai laikomi vienais iš sėkmingiausiai gydomų virškinamojo trakto navikų, – sako Nacionalinio vėžio instituto direktorius prof. N. E. Samalavičius. – Per pastaruosius dešimt metų storosios žarnos vėžio gydymas labai pažengė į priekį. Šiuo metu didžiausias dėmesys teikiamas sudėtiniam gydymui. Gydant storosios žarnos vėžį dirba nemaža gydytojų komanda, vadinamoji daugiadisciplinė specialistų komanda, kurios užduotis kiekvienam pacientui nustatyti diagnozę, įvertinti gydymo galimybes ir laiku pradėti sudėtinio storžarnės vėžio gydymo etapus.”

Pasak prof. N. E. Samalavičiaus, storosios žarnos navikų gydymo efektyvumas priklauso nuo jų stadijos. Jei navikas diagnozuojamas ankstyvųjų stadijų, tai didžioji dalis pacientų pasveiksta visiškai.

Naujausi duomenys apie storosios žarnos vėžį

 Nacionalinio vėžio instituto Vėžio registro duomenimis, pastaraisiais metais Lietuvoje diagnozuojama po daugiau nei 1600 storosios žarnos vėžio atvejų kasmet.

2011 m. buvo diagnozuoti 1629 nauji storosios žarnos vėžio atvejai, jie sudarė 9,1 proc. visų piktybinių navikų.

„Mūsų šalyje susirgimai storosios žarnos vėžiu užima trečią vietą tarp susirgimų visais piktybiniais navikais, o tarp mirčių nuo vėžio ši liga yra antra pagal dažnumą mirties priežastis, – teigia dr. G. Smailytė. – Sergamumas storosios žarnos vėžiu Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, nuosekliai didėja, tačiau pas mus sergamumas šiuo metu dar yra ženkliai mažesnis nei Vakarų ir Šiaurės Europos šalyse.”

Mirtingumas nuo vėžio yra tiesiogiai susijęs su sergamumu bei susirgusiųjų išgyvenamumu. Net ir esant šalyje dideliam sergamumui vėžiu, mirtingumo rodikliai gali būti nedideli, jei tam navikui turime tinkamas ir plačiai prieinamas ankstyvos diagnostikos ir gydymo priemones.

Lietuvos pacientų, susirgusių storosios žarnos vėžiu, išgyvenamumo rodikliai yra vieni mažiausių Europoje. Pagrindinis veiksnys, lemiantis mažus išgyvenamumo rodiklius, be abejo, yra diagnozuotos ligos stadija.

Reikia pažymėti, kad susirgusiųjų storosios žarnos vėžiu išgyvenamumas gerėja. EUROCARE duomenimis Europoje nuo 1999 iki 2007 m. tiesiosios žarnos vėžiu susirgusiųjų išgyvenamumas pagerėjo nuo 52 proc. iki 58 proc. Atlikus ilgalaikių išgyvenamumo pokyčių analizę Lietuvoje nustatytas 12 proc. išgyvenamumo pagerėjimas – nuo 34,0 iki 45,9 proc. Lietuvoje, jei storosios žarnos vėžys diagnozuotas dar neišplitęs, išgyvenamumo rodikliai siekia 85 proc., deja net ir 2011 m. I ir II stadijos storosios žarnos vėžys diagnozuotas tik 37 proc. pacientų.

Tikėtina, kad pradėjus visoje Lietuvoje vykdyti valstybės finansuojamą storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą, kurioje kviečiami dalyvauti 50–74 metų amžiaus Lietuvos piliečiai, storosios žarnos vėžio gydymo rezultatai gerės.