Rašytojo Tomo Vaisetos viešnagė Imbrade

Zarasų viešosios bibliotekos Imbrado filialas dalyvavo akcijos „Metų knygos rinkimai 2017“ paskelbtame paraiškų konkurse ir laimėjo suaugusiųjų knygų penketuką. Džiaugiamės, kad Imbrado daugiafunkciniame centre su bendruomene atvyko susitikti knygos „Orfėjas, kelias pirmyn ir atgal“ autorius Tomas Vaiseta.

Tomas Vaiseta – istorikas, žurnalistas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. 2006 m. baigė VU žurnalistikos bakalauro, o 2008 m. – VU istorijos magistro studijas. 2012 m. VU Istorijos fakultete apsigynė disertaciją „Nuobodulio visuomenė: vėlyvojo sovietmečio Lietuva (1964-1984)“ (vadovas – doc. dr. Nerijus Šepetys).

Nuo 2014 m. dirba VU Istorijos fakultete lektoriumi, dėsto sovietologijos teoriją; XX a. sociokultūrinę ir kasdienybės istoriją: Lietuva ir europiniai bei sovietiniai kontekstai; Lietuvos kultūros sovietizavimą. Yra kultūros žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redaktorius, žurnalo „Lietuvos istorijos studijos“ atsakingasis sekretorius. T. Veiseta žinomas kaip mokslinės monografijos apie vėlyvąjį sovietmetį „Nuobodulio visuomenė“ ir apsakymų rinkinio „Paukščių miegas“ autorius. Jo debiutinis apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“ (2014 m.) buvo išrinktas Metų knygos rinkimų penketuke ir kūrybiškiausių knygų dvyliktuke, apdovanotas Kazimiero Barėno literatūrine premija.

Rašytojas pristatė bei supažindino susirinkusius gerbėjus su trečiąja knyga „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“. Tai subtilus psichologinis romanas, o subtilumas, anot autoriaus, gyvena estetiniame jo pasaulyje (menas, istorija, buitis: paprasta ir kasdieniška).

Autorių jaudina karo nuojauta, o ypatingai 2013 – 2015 metai. Tuomet buvo jaučiama tvyranti karo baimė. Ji ne tokia, kad vestų žmones į isteriją, ji tarsi uždaryta privačiose žmonių erdvėse, šeimose, artimųjų pokalbiuose.

Rašytojas pasakojo, kad dirbant žurnalistu, teko lankytis Ukrainos Oranžinėje revoliucijoje, o taip pat nuolat bendravo ir palaikė ryšius su bičiuliu žurnalistu D. Pancerovu. Pokalbiai iki paryčių, diskusijos, padiktavo kai kurias knygos siužeto linijas.

Menas, pasak rašytojo – tai viso gyvenimo egzistencinių nuorodų sistema. Menas reikalingas kaip oras kvėpuoti. Įtakos taip pat turėjo apsilankymas austrų tapytojo Egono Schieles parodoje. T. Vaisetos knygos pasaulyje, menas turi savo „vaidmenį“ ir tai rašytojas grindžia tuo, kad vakarais prie kavos ar arbatos puodelio su žmona Saulina gali pasikalbėti meno tema, savęs neapsunkinant nūdienos aktualijomis. Todėl meno atsiradimas romane – savaime suprantamas dalykas.

Vyro ir moters santykius, jų nuodėmes, rašytojas pasirinko neatsitiktinai. „Pirminis sumanymas rašyti būtent tokį romaną kilo iš viešosios erdvės stebėjimo, žiniasklaidos skaitymo, kur dominuoja labai supaprastintas, vulgarus, stereotipiškas, klišinis kalbėjimas apie žmonių santykius. Viskas sutraukiama iki kokių nors dešimties patarimų arba trijų žmonių tipų sąrašo. Juk tai visiškas absurdas“, – teigė rašytojas.

Taip ir prabėgo nejučia susitikimo laikas, autorius prie puodelio kavos mielai pasidalino mintimis ir apie kitas savo išleistas knygas, papasakojo apie karo baimę. Imbrado bibliotekos darbuotoja Jolanta Šepetovskaja padėkojo rašytojui T. Vaisetai už susitikimą, įteikė gėlių, pakvietė dalyvius skaityti autoriaus knygą ir už ją balsuoti.