Žiemos grimasos: Rietavo savivaldybės keliukuose tenka laviruoti tarp gyvybės ir mirties
Šiemet žiema prasidėjo po Užgavėnių ir, atrodo, „greitai nesitrauks iš kiemo“. Tie, kas domisi orų prognozėmis, girdi per TV, kad atslenka Arktiniai orai, nešdami šalčius ir sniegą. Ne išimtis ir Rietavo savivaldybė. Regioniniai keliai gerai valomi, apšviečiami tamsiuoju paros laiku. Tačiau mažos kaimo tipo gyvenvietės tikras vargas, vargelis.
Kol kas nors išsijudina kelius nuvalyti, jie tampa slidūs, kaip ledas, o kelkraščiuose – pusnys. Tad, jei su kokiu reikalu prireikia pereiti gyvenvietę, ir senėjančių kaimų į devintą dešimtį kopiančios močiutės, ir skubantys į mokyklinį autobusą pradinukai slidinėja keliu. Jei kiltų avarinė situacija, sunku pasakyti, ar padėtų gausiai užpustytas kelkraštis. Galiausiai, ar kam tai rūpi?
Rietavo seniūnijoje yra kaimelis Giliogiris, kur ir paštininkai, ir internetinių parduotuvių kurjeriai pasnigus pasijunta tarsi Dakaro ralyje. Šį rudenį Giliogiryje oriniai laidai pradėti keisti požeminiais, pastatyta nemažai gatvių apšvietimo žibintų. Gana tankiai sustatyti žibintai šviečia taip, kad sutemus ant kelio gali adatos ieškoti. Bet jie šviečia tik iki devintos valandos vakaro.
Todėl grįžtantieji iš darbų vakarinėse pamainose, iš koncertų ar spektaklių patiria adrenalino antplūdį: šiam kraštui būdingas vakaro rūkas, tamsa, slidus kelias. Rodos, kad galinėje automobilio sėdimoje vietoje būtų įsitaisiusi pati giltinė. Močiutės ir senukai meldžia gerąjį Dievulį, kad neprireiktų važiuoti į ligoninę tokiais kaimelio keliais po 21 val. vakare su Greitosios pagalbos mašina arba bet kuo kitu.
Ūkininkai turi įvairios technikos ir patys galėtų patalkininkauti, kad dėl nesaugių kelių neįvyktų avarijų ar traumų, bet nėra kam paskatinti, paraginti paorganizuoti. Kai sninga ištisą dieną, tarnybos barstančios kelius – bejėgės. Sodybų šeimininkai pabarstytų kelkraščius patys, tačiau gyvenvietėje nėra įrengtų dėžių su smėliu. O gal šio kaimelio žmonės seniai jau niekam neberūpi? Ir tu žmogau gyvenk ir keliauk kaip nori.
Nesvarbu, kiek žmonių gyvena kaimo vietovėje – paslydus ant kelio ir gavus traumą, vienodai skauda tiek miestiečiui, tiek kaimo žmogui, o gyventi užmiršties paribiuose nenori niekas.
