Geopolitikos diagnostika: Šiaurės Korėja, Šri Lanka, Indonezija
Šiaurės Korėja:
Faktas:
Šiaurės Korėjos pareigūnai po susitikimo su Pietų Korėjos diplomatais oficialiai pareiškė, kad galima tikėtis šalies branduolinės programos suspendavimo mainais į saugumo garantijas.
Diagnozė:
Šiaurės Korėja tikisi, kad tarptautinė bendrija su visu Donaldu Trumpu priešakyje dar kartą „užlips ant to paties grėblio“. Pasaulis dar kartą turi „nupirkti“ visą Phenjano režimą, jį pamaitinti, pamaloninti dotacijomis ir patikėti, kad tas branduolinis arsenalas mažai išalkusiai šaliai tirai buvo reikalingas kaip saugumo garantija. Patikėjo visos be išimties JAV valdžios, kodėl neturėtų patikėti ir dabartinė. Jaunas ir (ne)kvailas lyderis pinigų gaus. Ar manais į saugumą galimas abiejų Korėjų suvienijimas? Taip, jei suvienytos šalies lyderiu taps tas pats jaunasis Kimas.
Šri Lanka:
Faktas:
Vyriausybė paskelbė nepaprastąją padėtį visoje šalyje. “Tvirta ranka”, grįžta po 26 metus trukusio ir 2009 pasibaigusi pilietinio karo, trapia taika suvienijusio besivaidijančias tamilų ir singhalų bendruomenes.
Diagnozė:
Pilietinis karas vyko tarp etninių grupių. Dabartiniai nesutarimai dabar kaip lemtingoje Samuelio Huntingtono pranašystėje – civilizacijų susidūrimas: bręstantis karas tarp musulmonų ir budistų. Dauguma šalies gyventojų – budistai, vyriausybė teigia, kad neramumus kursto radikalių musulmonų grupuotės ga būt (kas galėtų paneigti) susiję su tarptautiniu islamiško terorizmo tinklu. Vyriausybės pažadas atšaukti nepaprastąją padėtį jei situacija aprims mažai kam atrodo daugiau nei svajonė – civilizacijų susidūrimai yra ilgalaikiai.
Dar vienas karo židinys regione nenaudingas nei pačiai Šri Lankai, nei kaimyninei Indijai, nei JAV su visais sąjungininkais. Jis naudingas realiems ar menamiems islamistams, po Islamo valstybės geografinio sunaikinimo ieškantiems vietos “po saule”.
Indonezija:
Faktas:
Indonezija išreiškė norą atnaujinti derybas su Australija dėl jūros sienos ir interesų zonų jūroje pasidalijimo.
Diagnozė:
Nauja nedidelė “naftos karštligė” regione. Indonezija ir Australija niekada galutinai taip ir nebuvo sutarusios dėl sienos jūroje. Pokalbiai apie ją vyko iki
1997 metų, bet vėliau nutrūko daugiausiai dėl Indonezijos vidaus problemų ir dėl to, kad jūros dalybos neatrodė tokios svarbios.
Tačiau pastaraisiais metais atsirado keli naujo faktoriai verčiantys būtent Indoneziją – salų valstybę – susirūpinti savo geografiniu „turtu“. Australija neseniai pasirašė Indonezijai „nepatogią“ sutartį su Rytu Timoru, leidžiančią šiai mažai neturtingai šaliai tikėtis dividendų iš jūros naftos gavybos – „niekieno jūra“ į kurią Indonezija laiku nepareiškė pretenzijų dabar jau tikrai ne jos. Indoneziją savotiškai spaudžia ir Kinijos noras valdyti visą Pietų Kinijos jūrą, Filipinų vykdomos naftos paieškos tarptautiniuose vandenyse ir nenuspėjami reveransai tai Kinijos, tai JAV kryptimi.
Formalia katalikiškų Filipinų Mindanao saloje bando įsitvirtinti radikalūs islamistai, Indonezija – islamiška valstybė – formaliai jų neremia, bet… kas galėtų paneigti?
Užs. Nr. EV-38
