Scenografės R.Valčik kūrybinėje loterijoje du „Auksiniai scenos kryžiai“ vienu bandymu
Scenografei Renata Valčik šiemet skirtas „Auksinis scenos kryžius“ už scenografiją instaliacijų spektakliui „Apie baimes“ bei miuziklui „Čikaga“. Teatro vaikams ir jaunimui kategorijoje „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota kūrybinė grupė, kurioje dirbo ir R.Valčik, sukūrusi instaliacijų spektaklį šeimai „Apie baimes“ (režisierė Olga Lapina). Tai galima vadinti antru „Auksiniu scenos kryžiumi“, kuriuo tądien apdovanota Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre kaip kviestinė kūrėja dirbanti R.Valčik.
Švelnus liūdesys tūno Renatos giliose akyse, tačiau negali paslėpti kokia nuostabi ir gili šios kūrėjos siela. Pokalbis su R.Valčik tarsi ištrauka iš geros knygos apie šalies menininkų kasdienybę, kūrėjų bandymą išlįsti iš kasdienybės „dėžutės“ bei jaunųjų perspektyvas, kurios kiekvienam laikmečiui vis kitokios….
-Koks jausmas tapti dviejų „Auksinių scenos kryžių“ savininke tą pačią dieną?
-Apdovanojimų bijau, nes tai labai įpareigoja. Tai įstato kūrėją į lūkesčių „rėmus“ bei atima laisvę. „Auksinis scenos kryžius“ už scenografiją instaliacijų spektakliui „Apie baimes“ bei miuziklui „Čikaga“ – pirmas mano asmeninis apdovanojimas. „Kryžių“ gautų už komandinį darbą jau turėjau, net tris: už spektaklį „Smėlio žmogus“ (režisierė G.Radvilavičiūtė), spektaklis žaidimas „Hamletas“ (režisierė Olga Lapina), instaliacijų spektaklis “Apie baimes”(režisierė Olga Lapina). Visi šie trys spektakliai susiję su Klaipėda ar iš uostamiesčio kilusiais kūrėjais – tuo labai džiaugiuosi.
Jausmas labai keistas. Kūrybiniame darbe labai svarbus komandinis darbas. Net žinutę parašiau, kad vienas mano „Auksinio scenos kryžiaus“ kampas priklauso miuziklo „Čikaga“ šviesų dailininkui Eugenijui Sabaliauskui. Kūrybinio proceso metu miuzikle „Čikaga“ mes glaudžiai bendradarbiavome: aš darydama scenografiją atsižvelgdavau į šviesas, o jis kurdamas šviesų instaliacijas – „atsispirdavo“ į scenografiją. Mes buvome kaip Siamo dvyniai sulipę…
Visi mano kūriniai man vienodai brangūs, tad sunku pasakyti ar apdovanoti būtent verčiausi spektakliai: „Apie baimes“ ir „Čikaga“. Nemoku skirstyti į kūrybą įdedamos meilės – atrodo visur vienodai. Tegul sprendžia kiti… Dėl geriausios scenografijos šiemet „varžiausi“ su Marijumi Jacovskiu (už scenografiją baletui „Procesas“) ir Fabienu Lede (už scenografiją spektakliui „Lokis“). Lenkiu galvą prieš juos kaip menininkus. Buvau rami, kad apdovanojimas mane aplenks, nes konkurentai buvo labai stiprūs. Mano favoritas apdovanojimuose buvo spektaklis „Lokis“, tad aš buvau „už“ scenografą Fabieną Lede.
-Kuo ypatinga miuziklo „Čikaga“ scenografija?
-Tai buvo mano antras darbas su režisiere Rūta Bunikyte. Pirmą kartą dirbau su R.Bunikyte darydama scenografiją miuziklui „Boni ir Klaidas“. Man abu šie miuziklai smagūs, tad ir dirbti buvo gera. R.Bunikytė turi ypatingą „matymą“ ar net viziją, tad dažniausiai renkasi laiko patikrintus kūrinius, kurie yra ryškūs, turintys savo laikmečio dvasią. Šie darbai man buvo įdomūs bei atgaiva sielai: nes tai darbai reikalaujantys kitokio požiūrio. Tarp kitų spektaklių žanrų: drama, vaikiški, miuziklai man tampa mini švente, leidžiančia prasimankštinti, pažaisti, atsipalaiduoti. Aišku, atsipalaidavimas sąlyginis. Ir būčiau neteisi sakydama, kad sukurti scenografiją miuziklui „Čikaga“ buvo lengva: teko pasukti galvą ieškant inžinerinių sprendimų. Laimė, kad atsirado inžinieriai iš UAB “SIGROMAS”. Esu dėkinga, kad jie būdami ne teatro kūrėjai, o laivų statytojai, sutiko iš meilės bei pagarbos teatrui su mumis bendradarbiauti. Jie labai greitai atliko savo darbą. Taip pat esu dėkinga Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro konstruktoriui-inžinieriui Robertui Valčiukui už pagalbą ir konsultacijas. Esant tokioms aplinkybėms man kaip menininkui su jo pagalba buvo saugu ir gera. Kai techniniai sprendimai profesionaliai išspręsti, tai menininką išlaisvina kūrybai.
-Vieni menininkai sako, kad norint sukurti kažką įspūdingo – reikia daug investuoti, kiti gi tvirtina priešingai, kad pinigai fantazijos negali apriboti – viskas yra aplink ir kainuoja nedaug. Iš kurių menininkų esate jūs?
-Mano karma tokia, kad dažniausiai gaunu projektus kone su prierašu „pinigų nėra“ arba jų labai nedaug. Daug dirbu su studentais, su Klaipėdos jaunimo teatru – kur lėšų arba nėra, arba jos labai minimalios. Arba savarankiškos teatro trupės kur reikia kurti nepaisant to, kad nėra net techninės bazės, trūksta lėšų. Niekam nepaaiškinsi, kad buvo trukdžiai, visi ir visada tikisi geriausio rezultato. Žiūrovas ateina ir vertina nesidomėdamas biudžetu. Esu šioje srityje užgrūdinta.
Aišku, ši taisyklė netinka miuziklui „Čikaga“ . Tai vienas brangiausių pastatymų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Spėju, kad daugiausia lėšų prireikė didžiulei kūrybinei komandai – samdyti įvairiausių sričių geriausi specialistai: šviesos dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, kostiumus kūrė Įvaizdžio namai HOUSE OF KIKIMARA, režisierė Rūta Bunikytė ar net aš. Kiekvienas darė tai ką geriausiai išmano ir siekė paties geriausio rezultato. Spėju, tai ir tapo miuziklo „Čikaga“ sėkmės receptu.
– Miuziklas „Čikaga“ antras ilgiausiai rodomas miuziklas Brodvėjaus istorijoje, apdovanotas: 6 „Tony“, 2 „Olivier“ bei „Grammy“ apdovanojimais. Kūrėjo laisvių nemažėja, darbo neapsunkina?
-Miuziklo apdovanojimai provokuoja. Domėjausi, žiūrėjau kitus miuziklo pastatymus ar net filmą „Čikaga“. Tada priimi gautą iššūkį ir bandai ką gali padaryti kitaip, o ko – ne. Yra tam tikri stabilūs kaip pasaulis dalykai, o su kai kuriais – galima improvizuoti.
-Kokių pakeitimų į jūsų kūrybą įnešė faktas, kad miuziklas bus rodomas arenose?
-Miuziklas buvo statomas arenai, o tai reiškė, kad mes išlipame iš įprasto „teatro dėžutės“. Tai diktavo galimus sprendimus. Arenos erdvė milžiniška, tad buvo būtina sugalvoti kaip ją užkariauti.
-Sklando nuomonė, kad teatro pastatymams arenose ne vieta. Neva tai nupigina meną. Ką manote jūs?
-Su tokia nuomone visiškai nesutinku. Menui negalioja taisyklės: vaidinti galima ir dėžutėje, ir spintoje, galima aikštėje ar arenoje. Aš esu už meno išlaisvinimą. Palikime „dėžutes“!
Net keista apie tai kalbėti šiais laikais, kai teatrai pamažu palieka įprastus „rėmus“, t.y. klasikinę itališką dėžutę – Proscenijaus tipo sceną. Vaidinti imamasi koridoriuose, arenose, amfiteatruose. Nauja erdvė diktuoja naujas galimybes. Svarbiausia diktuoja kitokį kontaktą su žiūrovu. Jei mūsų užmanymas priartėti prie žiūrovo, mes renkamės vaidinimui vieną erdvę, jei imamės miuziklo „Čikaga“ kaip šventės, kaip šou pristatymo – mums reikia didelės erdvės. „Čikagai“ – arena labai tiko, ypač šviesų instaliacijoms panaudoti. Tokiuose plotuose yra kur įsibėgėti šviesos spinduliui.
Negali būti blogo žanro: pvz. kad miuziklas blogiau nei opera. Nėra blogo meno žanro, gali būti blogas pastatymas, blogas skonis. Profesionaliai, kūrybingai pateiktas miuziklas – puiku. Kūrybiškumas reikalingas visur: kepant bandeles ar sėdint kontoroje, kai ieškai geriausio sprendimo. Teatre kūrybiško požiūrio reikia dar labiau, bet žanro diskriminacijos negali būti.
Dvidešimt pirmame amžiuje ypač juntame, kad riba tarp menų yra išsitrynusi. Ypač teatre. Tarkim, cirkas jau tampa tarsi ne cirku: jis gali turėti baleto, dramos ar net operos elementų. Lygiai taip pat opera gali turėti cirko elementų (pvz. operoje „Bohema“ pasirodė ir cirkas). Viskas persipynė ir man tai patinka, nes tada menas išsigrynina.
-Miuziklo „Čikaga“ seksualumas. Kaip tai vertinate?
-Tai padiktavo pats siužetas. Pasakojame apie kalėjime įkalintas moteris, peržengusias ribas, puolusias. Spektaklyje rodomi striptizo stulpai tokie nekalti palyginus su vaizduojamų moterų likimu. Ir dainos kupinos seksualumo… Tarkim, Brodvėjaus miuzikle „Čikaga“ moterys šoka su kėdėmis, tačiau tai yra užpatentuota ir mes šio elemento negalėjome naudoti. Man patiko, kad baleto šokėjos, choristės galėjo vaidinti panaudojant stulpus. Nematau tame nieko blogo – viskas labai estetiška. Esmės tai nekeičia.
-Kaip šiuolaikinį žiūrovą prikviesti į teatrų sales? Ko trūksta kūrėjų siūlomiems repertuarams?
-Būtina pradėti nuo vaikų. Jaunoji karta turi įprasti lankytis teatruose lyg tai būtų kasdienis mankštos darymas, dantų valymas. Taip pat natūraliai jie turi lankytis ir kultūriniuose renginiuose: koncertuose, teatruose, parodose. Žmones reikia „auginti“ kultūrai. Tada tai taps poreikiu, įpročiu. Kai atsiranda įprotis, susiformuoja ir poreikis. Kai vaikai auga menu prisodrintoje terpėje – jie išmoksta klausyti, žiūrėti, suprasti meną. „Kultūroje“ auginti vaikai vertina ne tik pateikiamą siužetą, bet ir atlikimą. To mūsų žiūrovams labai trūksta. Dabar dauguma žiūrovų ateina pamatyti istorijos, vaizdų, tačiau tik vienetai gilinasi į atlikimą. Tai jau aukštesnis lygmuo. Norint tai pasiekti, reikia ugdyti visą kartą žmonių. Taip daro prancūzai: 3-4 metų vaikai čia vedami į spektaklius, mokomi kaip elgtis spektaklyje, kaip žiūrėti ir t.t. Nuo mažens atsiranda pagarba menui, nes su tuo augi. Tuo tarpu mūsų dabartinio jaunimo jokiomis nuolaidomis bilietų kainoms, blizgučiais, atrakcijomis į teatrus nepriviliosi. Reikia į problemą žiūrėti giliau bei auginti naujas kartas.
-Dėstote studentams, tad įdomu ar matote juos kaip potencialus kultūros renginių žiūrovus?
-Dėstau Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentams – aktoriams, režisieriams – scenografiją. Neseniai pradėjau dėstyti ir jauniesiems dailininkams – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. Jaunimui reikia padrąsinimo norint išvysti juos teatrų salėse. Nuolat studentams sakau: jei norite kurti, lygiuokitės ne į savo aplinką, o į pasaulį. Tada atrasite savąją drąsą kurti bei kitokią vertinimo skalę, imsite iš savęs daugiau reikalauti. Planuokite užlipti ant namo stogo, o ne likti name. Studentai turi priemones, dėstytojų suteikiamas žinias, tačiau… Paradoksas, bet šiame informacijos laikmetyje jiems trūksta erudicijos, išprusimo, domėjimosi kas vyksta aplinkui. Jauniesiems meno kūrėjams akcentuoju, kad jei net kursite scenos meną, jūs turite lygiai taip pat domėtis muzika, literatūra, filosofija, viskuo… Tada atsiranda abstraktus mąstymas, kuris leidžia kitaip vertinti, pamatyti visumą.
-Kiek jums kaip menininkei svarbus atlygis už jūsų darbą? Turite „Auksinį scenos kryžių“ ir ne vieną, tad „aukso“ greičiausiai jau pakanka…
-Mes su kolegomis juokavome, jog gautuosius „Auksinius scenos kryžius“ reikėtų nunešti į lombardą bei patikrinti kiek ten yra aukso. Menininkai kartais išgyvena sunkmečius, tad būtų įdomu žinoti ar ištikus pinigų stygiui, jis gali pagelbėti.
Menininkui pinigai – labai skaudi tema. Ir aš sunkiai sukuosi. Auginu sūnų su negalia, tad jam reikalingi privatūs užsiėmimai, kurie kainuoja… Vos suduriu galą su galu iš savo atlyginimo. Nėra taip, kad galėtum sau leisti nueiti į renginius, nusipirkti knygą ir skaityti. Menininkai labai apriboti… Bet užsimiršti padeda darbas. Tada nėra laiko nei kur nors eiti arba esi toks pavargęs, kad nieko nenori. Repeticijų salė ir lova – viskas kas tau lieka laisvalaikiu. Kam pinigai? Juokauju.
Mano studentai ateina į kitą laikmetį. Jiems linkiu žiūrėti plačiau ir nesismulkinti. Kuo galiu pasidalinti – tai savo asmeniniais kūrybiniais atradimais bei techniniais sprendimais, nes šioje srityje turiu patirties. Savo klausimus, savo sprendimus jie turės kitokius, nes jie gyvens kitame laikmetyje.
-Kaip į jūsų darbą ateina naujos priemonės, specialūs efektai, technikos naujovės?
-Priklauso nuo idėjos. Naujovių negali ignoruoti, nes jos pačios ateina į mūsų kasdienį gyvenimą, buitį. Apšvietimas, techniniai sprendimai ar naujos medžiagos, specialūs efektai… Aišku visai tai naujoviškėja ir palengvina, pagreitina mano darbą. Bet mums, lietuviams, dar toli iki pasaulyje naudojamų medžiagų panaudojimo… Mes liekame prie pagrindinių gamtos medžiagų panaudojimo: medis, popierius, metalas, medžiaga. Bet tame yra ir teigiama pusė: kuo mažiau pinigų, tuo geriau veikia fantazija.
Kalbino Žaneta Skersytė
