Vandentvarkos diena: mėgaukimės vandeniu, kol galime
Kadangi 70 proc. Žemės paviršiaus sudaro vanduo, sunku patikėti, jog vandens trūkumas ilgainiui paveiks dalį pasaulio miestų. Tačiau švarus vanduo sudaro tik 2,5 proc. viso kiekio: didžioji jo dalis yra sušalusi į ledą, todėl tinkamas gerti tėra 1 proc. Suklusti skatinantis pavyzdys – niūri Keiptauno, Pietų Afrikos uostamiesčio, ateitis.
„Nulinė diena“ (angl. „Day Zero“) – taip pavadinta neišvengiama situacija, kai Keiptaune nebeliks vandens ir miesto gyventojai pateks į gyvybei pavojingą situaciją. Nors planuota, jog diena, kai iš čiaupų nebebėgs vanduo, Keiptaune išauš šių metų balandį, dėl griežtų apribojimų, kurių ėmėsi miesto valdžia (sumažindama vandens vartojimą iki šeštadalio to kiekio, kurį perdien suvartoja statistinis amerikietis), visiškas vandens išteklių išsekimas tikėtinas kitais metais. O kai taip nutiks, bus užsukti visi miesto čiaupai ir vanduo pilstomas tik jo surinkimo vietose.
Deja, tai nėra vien su Keiptaunu susijusios prognozės – pasak ekspertų, toks scenarijus tikėtinas daugelyje pasaulio miestų. Tiesa, vandens trūkumo priežastys gali būti vyraujantys karšti orai, sausros, užterštumas ir nuolatinis populiacijos augimas.
Lietuva gali džiaugtis neribotais vandens ištekliais
97 proc. pasaulio vandens – sūrus ar nevartotinas dėl kitų priežasčių, tuo tarpu Lietuva – viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, turinti dideles gėlo požeminio vandens atsargas. Būtent požeminis vanduo naudojamas centralizuotam vandens tiekimui. Jo ištekliai šalyje – didžiuliai: vandens atsargos yra kone septynis kartus didesnės nei gebama sunaudoti.
Gegužės 5-ąją Lietuvoje oficialiai minima nacionalinė vandentvarkos diena. Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidento Broniaus Miežutavičiaus teigimu, pavasariui dosniai žeriant saulės spindulius, galima džiaugtis viešai prieinamais vandens telkiniais, puošiančiais miestus, gaivinančius gyventojus. Balandžio mėnesį visur po truputį įjungiami fontanai bei geriamojo vandens vandenpylės.
Šalyje šiuo metu veikia apie 50 fontanų. Pasak B. Miežutavičiaus, fontanuose trykštantis vanduo cirkuliuoja uždaru ciklu, todėl jo sąnaudos nėra didelės. Nors fontanai neskirti maudynėms, karštomis vasaros dienomis jie tampa vieta, kur taškosi vaikai, atsigaivinti sustoja kūdikius vedžiojančios mamos, rankas vilgo turistai.
Be to, Kauno, Alytaus, Jonavos, Šiaulių miestų savivaldybės kartu su vandentiekiečiais pradėjo įrenginėti miestelėnų mėgstamus vandens kranelius – taip vadinamas vandenpyles arba biuvetes (pranc. „buvette“ – geriamo vandens srovė).
„Prireikus, lietuviai galėtų suvartoti iki 3,2 mln. m3 vandens per parą, bet išnaudoja tik 15-20 proc. šio kiekio, – teigė B. Miežutavičius. – Nors pasaulinės vandens suvartojimo prognozės yra niūrios, galime būti dėkingi už galimybę neribotai džiaugtis kokybišku vandeniu.“
Šalies vandentiekininkai prižiūri 15,2 tūkst. km požeminio vandentiekio ir apie 11 tūkst. km nuotekų tinklų, apie 2 tūkst. vandentiekio bei kanalizacijos sistemų.
