Jauniesiems Klaipėdos solistams – vokalo paslaptys iš amerikietės profesionalės lūpų
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro jauniesiems solistams teko išskirtinė proga, kad ir trumpam, tačiau tapti fortepijono virtuozo amerikiečio Aleksandr Paley (JAV) bei jo žmonos, talentingos pianistės, vokalo mokytojos Pei-Wen Chen mokiniais. Vokalo meistriškumo pamokos buvo pravestos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro daug žadantiems jauniesiems atlikėjams: solistams Tadui Jakui ir Steponui Zoniui bei choristams – Rosanai Štemanetian, Artur Petraškevič ir Viliui Trakiui.
Pei-Wen Chen įspūdžiai Klaipėdoje ir lietuvaičių galimybės pasaulyje.
-Kaip kilo mintis skirti savo laiko jauniesiems Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistams?
-Jau esu trumpai mokiusi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos jaunuosius talentus… Tad dabar apsidžiaugiau, jog turėsiu puikią galimybę padirbėti su jaunais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistais. Iš Jūsų vadovo išgirdau, kad jums tai svarbu, o man visada malonumu jaustis naudinga, kai tik turiu tam laiko. Man įvertinimas, kad jūs leidžiate padirbėti su savo jaunimu, taip įprasminti savo veiklą. Myliu savo veiklą ir nesijaučiu sunkiai dirbanti. Man tai malonu, nes jūsų jauni žmonės atviraširdžiai, puikiai priimantys informaciją.
-Jūsų nuomone, ar lietuvaičiai turi šansų tapti pasaulinio lygio žvaigždėmis. Ir ko tam reikia labiausiai: talento ar palankiai susiklosčiusių aplinkybių?
-Girdėjau, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro jaunieji solistai labai talentingi, tad nekantrauju pradėti juos mokyti…
Pasaulio teatrai nebeturi ribų: visuose vienodomis sąlygomis dirba tiek vietiniai, tiek atvykstantys atlikėjai. Nebelieka kalbinių ar tautinių apribojimų ir tai labai džiugu. Šios srities menas koncentruojasi į muziką, garsą, o kiekvienas atlikėjas ir išsiskiria iš kitų savo unikaliu balsu.
Norint tapti pasaulinio lygio žvaigžde reikia išskirtinio talento ir nusiteikti daug dirbti. Jauniems žmonėms visada linkiu daryti tai ką jie mėgsta ir jaustis laimingam. Tam nebūtina tapti žvaigžde. Būti solistu, ypač geru solistu, labai sunkus darbas: nuolat būti puikios formos, nesirgti, o statomi spektakliai vis sunkėja. Solistui nebepakanka vien gerai dainuoti ir gražiai stovėti scenoje. Jis turi puikiai vaidinti, šokti ir būti universalus daugelyje netikėtų amplua.
Ir daryti tai be tikros meilės šiai veiklai būtų neįmanoma. Svarbiausia tame atrasti palaimą ir nesvarbu ar turėsi prierašą „žvaigždė“. Jauskitės žvaigžde savyje.
Nepamirškite, kad tik dešimt procentų pačių geriausių solistų gali tikėti iš šios profesijos uždirbti puikų atlyginimą…. Likusiems lieka tenkintis meile dainavimui.
-Kuo lietuvaičiai solistai skiriasi nuo kitų šalių jaunųjų atlikėjų?
-Nedaug lietuvaičių teko pažinti, bet džiaugiuosi, kad jie visi unikalūs. Ir jie turi daugiau galimybių, nei amerikiečiai, kuriuos mokau. Žinote kodėl? Jūs, europiečiai, mokate daugiau kalbų, o tai atveria platesnes galimybes nei jų nemokančiam. Lietuviai kalba ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, angliškai, vokiškai. Dainavimui tai labai svarbu. Tuo tarpu amerikietis besitikintis pasaulinės karjeros susiduria su sunkumais – jam tenka mokytis net penkių kalbų vienu metu. Jei ne, jam tai tampa kliūtimi pasirodymams ar darbui Europos teatruose.
-Ar viešint Klaipėdoje jums su vyru, fortepijono virtuozu Aleksandr Paley teko tapti žiūrovais? Gal galite įvertinti mūsų pasirodymus?
-Deja, ne… Mes visada atvykstame trumpam. Dažniausiai tai būna mūsų pasirodymų išvakarės: dieną prieš atvykstame iš Kopenhagos ar Paryžiaus, sekančią dieną po pasirodymo išvykstame. Tad vienintelis objektas, kurį žinau Klaipėdoje – Klaipėdos koncertų salė (juokiasi).
-Kokia Klaipėdos publika? Ar užsienyje egzistuoja problema, jog ne visus domina klasikinė muzika ir kaip stengiamasi pritraukti klausytojus?
-Jūsų publika nuostabi. Ji atspindi savo šalies kultūrą, prigimtį. Aš laiminga, kad jie pasirenka mus, o ne kinofilmą teatre ar pan. Skirtinguose Lietuvos miestuose aš, kaip atlikėja, skirtingai pajaučiu publiką, jos įsiklausymą į muziką. Tai labai jautru.
Jungtinėse Amerikos valstijose taip pat aštrėja problema, kad jauni žmonės nenori lankytis klasikinės muzikos koncertuose. Tai tarsi naujųjų laikų liga (juokiasi). Bet aš tikiu, kad ir jaunimas atras klasikinę muziką, jei tik mes stengsimės ją gerai pateikti. Svarbu nesiimti prievartos, o palikti pasirinkimo laisvę. Nes jei versime jaunus žmones ateiti į koncertus, sulauksime priešingo efekto. Kita vertus, muzikinis skonis – kiekvieno pasirinkimas.
Kalbino Žaneta Skersytė